Iš pirmo žvilgsnio šimpanzės gali atrodyti tik sumanios mėgdžiotojos, kopijuojančios mūsų gestus ir išraiškas arba mokančios paprastų problemų sprendimo gudrybių. Tačiau tai, ką atrado tyrėjai, yra daug daugiau.
Kalifornijos universiteto Berklyje, Utrechto universiteto Nyderlanduose, Portsmuto universiteto Jungtinėje Karalystėje ir Šv. Andriaus universiteto Škotijoje mokslininkai atliko eksperimentų seriją, kurioje išbandė šimpanzių sprendimų priėmimo įgūdžius.
Sistema buvo apgaulingai paprasta. Buvo pateiktos dvi dėžės, iš kurių vienoje buvo maistas. Šimpanzėms pirmiausia buvo duota užuomina, kur paslėptas maistas: kartais tai buvo nedidelė užuomina, pavyzdžiui, garsas, pasigirstantis, kai dėžė buvo pakratoma, o kartais – stipresnė, pavyzdžiui, galimybė pamatyti maistą dėžės viduje. Vėliau joms buvo pateikti nauji įrodymai, nukreipiantys į kitą dėžę.
Įdomu tai, kad šimpanzės ne tik spėliojo ar veikė instinktyviai, kai pirmoji užuomina buvo stipresnė, jos laikėsi savo pirminio pasirinkimo. Tačiau kai nauji įrodymai buvo stipresni, jos pakeitė savo sprendimą veikdamos kaip racionalus žmogus.
Žurnale „Science“ paskelbti tyrimo rezultatai atskleidžia, kad šimpanzės, susidūrusios su geresne informacija, gali įvertinti jos kokybę ir pergalvoti savo įsitikinimus. Ilgai manyta, kad šis procesas būdingas tik žmonėms.
Tyrėjai netgi žengė dar vieną žingsnį. Jie suteikė klaidinančią užuominą, pavyzdžiui, dėžutę, kurioje buvo tik maisto paveikslėlis. Pasak tyrėjų, šimpanzės suprato, kad pradinis įrodymas yra neteisingas ir atitinkamai sureagavo pakeisdamos savo nuomonę.
„Šimpanzės sugebėjo peržiūrėti savo įsitikinimus, kai atsirado geresnių įrodymų... Tokį lankstų samprotavimą dažnai siejame su ketverių metų vaikais“, – sako Kalifornijos universiteto Berklyje tyrėja Emily Sanford.
Vyresnioji tyrimo autorė dr. Esther Herrmann iš Portsmuto universiteto (JK) pridūrė: „Mūsų išvados rodo, kad žmonės nėra vieninteliai, kurie priima racionalius sprendimus, pagrįstus įrodymais – šimpanzės, mūsų artimiausi gyvi giminaičiai, prieš priimdami sprendimus, taip pat įvertina įrodymų stiprumą ir kokybę.“
Publikacijos bendraautorius, profesorius Josepas Callas iš Šv. Andriaus universiteto, taip pat su tuo sutinka. „Šis tyrimas atveria naują tyrimų kelią apie psichologinius mechanizmus, kuriais grindžiamas šimpanzių sprendimų priėmimas. Kartu su ankstesniais darbais apie derybų žaidimus, naujausias tyrimas padeda matyti šimpanzes, kaip racionalius sprendimus priimančius asmenis“, – teigia jis.