Ar buvo moterų samurajų? Atsakymas – ne toks paprastas

Moterų samurajų buvo, ir yra tam tikrų įrodymų, kad jos dalyvavo mūšiuose, – teigia keli ekspertai. Tačiau tai, kaip dažnai jos kovojo, yra diskusijų objektas: vieni mokslininkai teigia, kad tai buvo labai retas reiškinys, o kiti mano, kad tai vyko dažniau.

Atsakant į šį klausimą, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad samurajai buvo visa socialinė klasė, kartais vadinama bushi klase. Kiekvienas, gimęs šioje klasėje, buvo samurajus - nepriklausomai nuo to, ar jis kovojo, ar užsiiminėjo kokia nors kovos menų forma.

„Bet kuri moteris, gimusi samurajų statuso grupėje, buvo moteris samurajė - net jei ji niekada nesiėmė ginklo - lygiai taip pat, kaip bet kuris vyras, gimęs toje statuso grupėje, buvo samurajus, nesvarbu, koks jis būtų buvęs bailus, neapmokytas ar panašiai“, – sako Japonijos studijų profesorius Akitos tarptautiniame universitete Seanas O'Reilly.

Tačiau neaišku, kaip dažnai moterys samurajės kovojo mūšiuose. Moterys, kurios kovojo mūšiuose, kartais vadinamos onna-musha - o tai reiškia „moterys karės“.

„Kaip istorikas turiu pasakyti, kad onnamusha – moterys karės – tikriausiai nebuvo tokios dažnos ar kariniu požiūriu tokios reikšmingos, kaip dauguma žmonių šiandien mano“, – teigia S. O'Reilly.

Ypač įtikinamų įrodymų, kad moterys samurajės dalyvavo mūšiuose, randama XIX a. pabaigoje - maždaug tuo metu, kai buvo panaikinta samurajų klasė, 2001 m. žurnalo „War in History“ straipsnyje rašo Vakarų Vašingtono universiteto profesorė Diana Wright.

Tuo metu Japonijoje vyko pilietinis karas - nes Tokugavos šogunato, kuris valdė Japoniją nuo maždaug 1603 iki 1868 m., šalininkai kovojo su tais, kurie norėjo nuversti šogunatą ir grąžinti dalį karinio gubernatoriaus galių imperatoriui. Boshin karas, kaip jis kartais vadinamas, truko nuo 1868 m. sausio iki 1869 m. birželio. D. Wright savo straipsnyje pažymėjo, kad per tą karą užfiksuota nemažai atvejų, kai moterys samurajės, kovojusios šogunato pusėje, dalyvavo mūšiuose.

Šogunato pajėgų centras buvo Aizu sritis (regioninė vyriausybė šiaurės Japonijoje), o Aizu sostinės Aizu-Wakamatsu apgulties metu grupė moterų samurajų suformavo savo būrį, žinomą kaip „Joshigun“.

„Nors manoma, kad būrį sudarė 20–30 moterų, žinomi tik 10 iš jų vardai“, – rašo D. Wright. 22 metų moteris vardu Nakano Takeko buvo neoficiali būrio vadė.

Ginkluotos tik kalavijais ir naginatomis (ilgakočiais ginklais su lenktais ašmenimis, tinkamais tiek dūriams, tiek pjūviams), jos Yanagi tilto mūšyje kovojo prieš šautuvais ginkluotas pajėgas, pasakoja D. Wright. Įrašai rodo, kad Nakano Takeko savo naginata nužudė penkis ar šešis vyrus, kol pati buvo nušauta. Galiausiai mūšis baigėsi pralaimėjimu, o išgyvenusios „Joshigun“ narės kartu su vyriškos lyties kariais turėjo pasitraukti į pilį.

Tokugavos šogunato laikais samurajų klasės moterys turėjo mokytis kovos menų su naginata, kad galėtų apsiginti pačios ir savo šeimas, pažymi istorikę. Mokymų apimtis skyrėsi, o Aizu srities moterys paprastai gaudavo daugiau.

Kai kurie mokslininkai mano, kad Numazu mieste, esančiame centrinėje Japonijoje, esantis pilkapis gali slėpti mūšyje kovojusių moterų samurajų palaikus. Pilkapyje rasta žmogaus kaukolių bei kitų skeleto kaulų, o pilkapio radinių analizė 1989 m. buvo paskelbta japonų kalba žurnale „Journal of Anthropology“.

Kaukolės priklauso maždaug 105 žmonėms, visi jie mirė būdami jauni suaugusieji, o apie trečdalis jų buvo moterys. Kaukolės datuojamos XVI amžiumi, ir mokslininkai jas interpretavo kaip žmonių, žuvusių mūšyje - greičiausiai Senbonhamos mūšyje (taip pat žinomame kaip Senbon Matsubaros mūšis), kuris vyko tarp Takeda ir Hojo klanų - palaikus.

„Šis pilkapis rodo, kad XVI a. mūšiuose kovojo ir žuvo karui tinkamo amžiaus moterys“, – teigia, Prinstono universiteto (JAV) viduramžių Japonijos istorijos profesorius Thomasas Conlanas.

Tačiau Džordžijos universiteto (JAV) istorijos profesorius emeritas Karlas Friday teigia, kad į šį pilkapį reikėtų vertinti atsargiai, nes negalime būti tikri, kad visi jame palaidoti žmonės iš tiesų kovojo mūšyje. „Gali būti, kad kai kurie į šį pilkapį palaidoti žmonės buvo nekovotojai, kurie vis tiek buvo nužudyti“, – teigia jis.

Yra nemažai pasakojimų apie moteris samurajes, kovojusias mūšiuose. Galbūt žymiausia iš jų buvo Tomoe Gozen, gyvenusi XII a. pabaigoje. Pasakojimai teigia, kad ji tarnavo valdovui vardu Minamoto no Yoshinaka ir kovojo Genpei kare, kuris vyko tarp Taira ir Minamoto klanų maždaug 1180–1185 m., 2022 m. straipsnyje žurnale „Medieval World: Culture & Conflict“ rašo Nihono universiteto (Japonija) teisės profesorius Thomasas Lockley, kuris daug tyrinėjo ir rašė apie samurajus

Vienoje iš kronikų, pavadintoje „Heike pasakojimas“, rašoma, kad „kaip kovotoja ji prilygo tūkstančiui paprastų vyrų, buvo įgudusi naudotis ginklais, sugebėjo ištempti stipriausią lanką, jodavusi ar eidavusi pėsčiomis, visada pasirengusi su savo kalaviju susidurti su bet kokiu velniu ar dievu, kuris pasitaikydavo jos kelyje“ (vertimas – Th. Lockley).

Kita žinoma moteris, minima pasakojimuose, buvo Ōhōri Tsuruhime, gyvenusi maždaug 1526–1543 m. Ji tapo Ōyamazumi šventyklos, esančios Ōmishima saloje, vyriausiąja žyne - po to, kai jos tėvas ir broliai žuvo gindami salą nuo daimyo (regioninio valdytojo) Ōuchi Yoshitakos, rašo istorikas Stephenas Turnbullas, daug rašęs apie samurajus savo knygoje „Samurai Women: 1187–1877“. Nors jai buvo vos 16 metų, ji ėmėsi vadovauti salos gynybos pajėgoms ir gynė ją nuo įsibrovėlių. S. Turnbullas pažymėjo, kad gynybos metu ji tvirtino, jog jai padėjo šventyklos kami (dvasia) - ir moteris buvo lyginama su Žana d’Ark.

Kai kurie daiktai, kurie, kaip sakoma, priklausė Tsuruhime, išliko iki šiol ir yra eksponuojami šventykloje. Th. Conlanas sako, kad tai yra XVI a. šarvai, „pritaikyti moteriškam kūno sudėjimui“.

Tačiau K. Friday teigia, kad turėtume būti atsargūs interpretuodami tokias istorijas. „Iš tiesų turime pasakojimų apie moteris kares - pavyzdžiui, Tomoe Gozen, Hangaku Gozen, Ohori Tsuruhime, Ueno Tsuruhime ir keletą kitų - tačiau šios moterys yra pusiau legendinės, ypač kalbant apie jų dalyvavimą mūšiuose“, – teigia jis.

Neatsižvelgiant į tai, kiek šie pasakojimai yra tikslūs, moterys karės tapo žinomomis. „Senovės moterų karių mitologizavimas prasidėjo Japonijos Kamakuros laikotarpiu [maždaug 1185–1333 m.] ir sustiprėjo Edo laikotarpiu [maždaug 1603–1868 m.], kai labai padaugėjo medžio raižinių, vaizduojančių moteris, laikančias naginatas ir panašiai“, – aiškina S. O'Reilly. O K. Friday atkreipia dėmesį, kad „pats faktas, jog šios moterys tapo tokios žinomos, yra gana geras rodiklis, kokios retos turėjo būti moterys karės“.

K. Friday mano, kad moterų samurajų dalyvavimas mūšiuose turėjo būti labai retas reiškinys - nes tai buvo laikoma tabu.

„Vienoje įdomioje karinės elgsenos instrukcijoje, perduodamoje Hōjō šeimos atšakoje, buvo draudžiama, pavyzdžiui, tris dienas prieš mūšį gyventi vienoje patalpoje su moterimis, leisti nėščioms moterims ar neseniai pagimdžiusioms moterims liesti kario ginklus, plaukti laivais su moterimis keleivėmis keliaujant į mūšį ir netgi leisti moterims žiūrėti į karininkų, išvykstančių į karo žygius, nugarą“, – pasakoja K. Friday.

„Iš esmės, nors beveik neabejotinai buvo bent keletas atvejų, kai moterys dalyvavo Japonijos mūšiuose VIII–XVI a. laikotarpiu, nėra absoliučiai jokių patikimų įrodymų, kurie patvirtintų išvadą, kad moterys karės Japonijoje buvo labiau paplitusios nei viduramžių Prancūzijoje ar senovės Spartoje - tuo labiau, kad tai vyko pakankamai dažnai, jog būtų galima tai vadinti praktika ar net reiškiniu“, – teigia K. Friday.

Nors samurajų klasė buvo faktiškai panaikinta aštuntajame XIX a. dešimtmetyje, kai kurios moterų samurajų treniruočių praktikos yra t3siamos iki šiol. Japonų vertėjas Ericas Shahanas, besispecializuojantis kovos menų tekstų vertimuose, pažymėjo, kad Yoshin mokykla (tradicinių japonų kovos menų atšaka) „vis dar praktikuoja naginata kimono, atspindėdama faktą, kad moterims gali tekti staiga imtis ginklų – ir todėl jos neturi laiko persirengti treniruočių apranga“.