Šimtmečio atradimas, virtęs pragaru: kaip rastas lobis pražudė ieškotoją ir praturtino diktatorių

Giliai kalnų tunelyje netoli Bagijaus (Baguio) miesto Rogelio Roxas negalėjo patikėti savo akimis. Prieš jį stūksojo metro aukščio, tradicinio stiliaus Budos statula – sudėtomis rankomis ir užmerktomis akimis, tarsi panirusi į amžiną meditaciją. Labiausiai stebino tai, kad ji atrodė nulieta iš gryno aukso. R. Roxas iškart suprato aptikęs dalį legendinio lobio, kurį Japonijos pajėgos paslėpė Filipinuose baigiantis Antrojo pasaulinio karo japonų okupacijai. Tačiau netrukus vyras pastebėjo vieną keistą detalę – pasirodo, Budos galvą buvo galima nuimti. Tai, ką jis išvydo žvilgtelėjęs į vidų, buvo dar įspūdingiau.

Manoma, kad R. Roxaso atradimas buvo operacijos „Auksinė lelija“ grobio dalis. Sąjungininkų pajėgoms artėjant visais Ramiojo vandenyno frontais, Japonijos imperatoriškoji armija skubėjo paslėpti milžiniškus turtus, kuriuos nuo pat 1937 m. grobė iš okupuotų Pietryčių Azijos šalių. Tyrėjų Sterlingo ir Peggy Seagrave'ų teigimu, šiai operacijai vadovavo imperatoriaus Hirohito brolis, princas Čičibu. Plėšikų būriai, sudaryti iš kariškių, žvalgybos agentų ir jakudzos gangsterių, tuštino bankų seifus bei niokojo šventyklas keliolikoje Azijos valstybių. Siekiant nuslėpti aukso kilmę, didžioji dalis jo buvo išlydyta į luitus.

Žmogus, kurio vardas tapo šio paslėpto lobio sinonimu, buvo generolas Tomoyuki Yamashita – negailestingas vadas, pramintas „Malajų tigru“, karo pabaigoje vadovavęs Japonijos pajėgoms Filipinuose. Vėliau T. Yamashita buvo teisiamas už karo nusikaltimus ir 1946 m. vasarį pakartas. Tačiau legenda byloja, kad prieš karui baigiantis generolas ir jo kareiviai visoje Filipinų teritorijoje, net 175 vietose, paslėpė senovinius artefaktus, retas knygas, neįkainojamus meno kūrinius, religinius objektus (tokius kaip minėtoji Budos statula) ir milžiniškus kiekius aukso, sidabro bei brangakmenių.

Pasakojama, kad T. Yamashita buvo taip pasiryžęs išsaugoti šią paslaptį, jog tunelius statę darbininkai ir kareiviai užpildžius slėptuves būdavo jose užmūrijami gyvi. Bendra „Yamashitos aukso“ vertė vertinama 100 mlrd. JAV dolerių ar net daugiau – nors daugelis istorikų ir Filipinų ekspertų abejoja, ar lobis iš tiesų buvo tokio masto.

Po karo daugybė lobių ieškotojų bandė rasti šiuos turtus, tačiau jų paieškos buvo bevaisės. Viskas pasikeitė 1961 m., kai buvęs Filipinų kareivis Rogelio (arba kitaip dar žinomas kaip Rogeris) Roxas gavo intriguojančią užuominą.

Bagijaus mieste jis susipažino su vyru, vardu Fuchigami, kurio tėvas tarnavo Japonijos armijoje. Fuchigami parodė ranka pieštą žemėlapį, tariamai nurodantį lobio vietą. Netrukus po to R. Roxas susitiko su kitu vyru, tvirtinusiu, kad dirbo T. Yamashitos vertėju ir savo akimis matė, kaip auksas buvo slepiamas požeminiuose tuneliuose. Paieškoms trukdė tik viena kliūtis.

1965 m. Filipinuose į valdžią atėjęs diktatorius Ferdinandas Marcosas (kartu su žmona Imelda, vėliau išgarsėjusia tūkstančių dizainerių batelių kolekcija) ir taip maudėsi prabangoje, tačiau jo kleptokratinė prigimtis pavertė jį apsėstu požeminių lobių paieškomis. F. Marcosas nurodė kariuomenei tikrinti įtartinas vietas ir įvedė taisyklę: kiekvienas lobių ieškotojas privalo gauti oficialų leidimą, nurodantį tikslią kasinėjimų vietą.

Tai iš esmės privertė ieškotojus netiesiogiai dirbti pačiam diktatoriui. Nors sistema buvo akivaizdžiai korumpuota, R. Roxas nusprendė veikti teisėtai. 1970 m. jis gavo vietos teisėjo (ir prezidento giminaičio) Pio Marcoso leidimą. Teisėjas įspėjo, kad pagal įstatymus 30 proc. rastų turtų teks atiduoti valstybei. Tačiau R. Roxas turėjo pranašumą – jo gimtasis Bagijaus miestas buvo kalnuotame šiauriniame Lusono regione, kur karo metais aktyviai veikė japonai ir kur pats T. Yamashita 1945 m. pasirašė kapituliacijos aktą.

Subūręs darbininkų komandą, R. Roxas pradėjo kasinėjimus valstybinėje žemėje netoli miesto ligoninės. Po septynių mėnesių alinančio darbo komanda galiausiai prasibrovė į požeminių tunelių sistemą. Viduje jie aptiko laidų, radijo aparatų, durtuvų, šautuvų ir kraupų radinį – žmogaus skeletą su Japonijos kariuomenės uniforma. Tai buvo palaikai asmens, palaidoto gyvo, kai tunelis buvo uždarytas. Šis kraupus atradimas tik patvirtino, kad jie teisingame kelyje. Kasinėjimai tęsėsi dar kelias savaites, kol kelią pastojo trijų metrų storio betoninė pertvara. 1971 m. sausio 24 d. ji pagaliau buvo pramušta.

Būtent ten R. Roxas ir atrado auksinį Budą. Statula buvo tokia sunki (ieškotojo vertinimu, svėrė apie toną), kad prireikė dešimties vyrų, grandininio keltuvo, virvių ir rąstų norint ją išvilkti į paviršių. Vėliau, nuėmęs statulos galvą, viduje jis rado saujas neapdorotų deimantų.

Ir tai dar ne viskas. Po betonine pertvara pūpsojo krūvos medinių dėžių, sukrautų penkiais ar šešiais aukštais ir užimančių 2x10 metrų plotą. Atidaręs vieną iš jų, R. Roxas rado 24 aukso luitus. Pasiėmęs luitus bei kelis samurajų kalavijus, išeidamas jis vėl užsandarino tunelį.

Triumfas ir tragedija Vyras neslėpė savo sėkmės. Jis pozavo su Budos statula spaudos fotografams ir demonstravo ją potencialiems pirkėjams (du iš jų atliko tyrimus ir patvirtino, kad tai ne mažiau kaip 20 karatų auksas). Deja, jo triumfas truko neilgai. Žinia apie radinį netruko pasiekti F. Marcosą.

1971 m. balandžio 5 d. naktį į R. Roxaso namus įsiveržė karinėmis uniformomis vilkintys vyrai. Prisidengę teisėjo P. Marcoso pasirašytu kratos orderiu, jie šautuvų buožėmis sumušė R. Roxaso brolį ir terorizavo šeimą. Išeidami jie išsinešė Budą, deimantus, 17 aukso luitų, samurajų kardus, žmonos monetų kolekciją ir net vaikų taupyklę.

R. Roxas kreipėsi į policiją ir žiniasklaidą. Jis susitiko su teisėju, kuris prisipažino pasirašęs orderį diktatoriaus nurodymu ir įspėjo, kad dabar R. Roxaso gyvybei gresia pavojus. Skandalas pasiekė pirmuosius laikraščių puslapius. Netrukus kariškiai pristatė Budos statulą į teismą, tačiau R. Roxas iškart pamatė, kad tai klastotė – skyrėsi statulos spalva, o galva nebuvo nuimama.

1971 m. gegužę R. Roxas buvo suimtas. Kelias savaites F. Marcoso parankiniai jį kankino: krėtė elektra, degino cigaretėmis ir mušė guminiais plaktukais, kol vyras pasirašė pareiškimą, kad krata jo namuose „praėjo taikiai“.

Išlaužęs spyną (civiliniame gyvenime jis buvo šaltkalviu) R. Roxas pabėgo, bet 1972 m. vėl buvo suimtas pagal sufabrikuotus kaltinimus dėl ginklų laikymo ir įkalintas iki pat 1974 m. lapkričio. Šie įvykiai sugriovė jo gyvenimą: jis išsiskyrė su žmona, o vaikai užaugo be tėvo, kuris nuolat slapstėsi arba sėdėjo kalėjime.

Tik 1986 m. revoliucija, privertusi F. Marcosą bėgti į Havajus, suteikė R. Roxasui viltį sulaukti teisingumo. Naujajai valdžiai perėmus prezidento rūmus, buvo rasti dokumentai, įrodantys diktatoriaus ryšius su slaptomis užsienio banko sąskaitomis. 1992 m. I. Marcos netgi viešai paskelbė, kad šeimos turtai buvo sukaupti ne iš korupcijos, kaip manyta, o būtent iš „Yamashitos aukso“.

F. Marcosui pasitraukus į tremtį, 1988 m. R. Roxas Havajuose pateikė ieškinį, reikalaudamas kompensacijos už kankinimus, neteisėtą įkalinimą ir turto vagystę. Deja, jis taip ir nesulaukė bylos pabaigos – mirė 1993 m. gegužės 25 d. Oficiali mirties priežastis – tuberkuliozė, tačiau skrodimas nebuvo atliktas. R. Roxaso advokatas atkreipė dėmesį į įtartiną mirties laiką: vyras mirė likus vos kelioms dienoms iki svarbių parodymų teisme. Pats F. Marcosas mirė tremtyje 1989 m.

Byla tęsėsi po abiejų vyrų mirties. 1996 m. Honolulu prisiekusiųjų teismas pripažino F. Marcosą atsakingu po mirties ir priteisė R. Roxaso atstovams stulbinamą 22 mlrd. JAV dolerių kompensaciją – tuo metu tai buvo didžiausia civilinėje byloje priteista suma JAV istorijoje. Tačiau 1998 m. Havajų Aukščiausiasis Teismas šį sprendimą panaikino, motyvuodamas tuo, kad neatidarytų aukso dėžių vertė buvo pernelyg spekuliatyvi.

Galiausiai kompensacija buvo sumažinta iki maždaug 19 mln. dolerių (6 mln. už kankinimus ir įkalinimą bei 13 mln. už auksinį Budą ir luitus). Iki šiol R. Roxaso paveldėtojai bando išieškoti bent šią sumą iš Marcosų šeimos.

Tragiška Rogelio Roxaso istorija neatbaidė lobių ieškotojų – jie ir toliau naršo Filipinus ieškodami kitų japonų slėptuvių. Per pastaruosius dešimtmečius urvuose nuo griūčių, nuodingų dujų ar deguonies trūkumo žuvo dešimtys žmonių. Vien 2024 m. kovą ieškodami „Yamashitos aukso“ užduso keturi vyrai.

Daugeliui, įskaitant R. Roxasą, aukso kaina pasirodė esanti pernelyg didelė, rašo „Popular Mechanics“.