Parašyti knygą „Optimisto kelionė į ateitį: kiek ir kaip mes gyvensime“ M.Stevensoną paskatino staigus ir netikėtas suvokimas, kad jis pats yra mirtingas. Mokslininkas negalėjo sutramdyti noro sužinoti, kaip teks nugyventi likusią gyvenimo dalį.
Tad jis išsiruošė į kelionę.
Aplankė Oksfordą, susitiko su transhumanistais (tais, kurie ketina gyventi amžinai), Bostoną, kur susipažino su robotu (ne tik mąstančiu, bet ir išgyvenančiu nuotaikų kaitą), dalyvavo povandeniniame ministrų kabineto posėdyje Indijos vandenyne, Australijoje susiginčijo su protingiausiu krūmynų ūkininku, Mohavio dykumoje domėjosi turistinių kelionių į kosmosą galimybėmis...
Lrytas.lt pateikia ištrauką iš knygos dalies, kuri vadinasi „Mašinos“. Joje autorius pasakoja apie susitikimą su MIT profesore, robotų kūrėja Cynthia Brezeal.
Žmogus sukūrė daug mašinų, sudėtingų ir išmoningų, tačiau kuri gi iš jų veikia taip, kad prilygtų žmogaus širdžiai? (Pablo Casals)
Žmogiško ir dirbtinio intelekto palyginimo klausimo 1984 metų paskaitoje ėmėsi kompiuterijos genijus Edsgeris Dijkstra. Pasak jo, šis klausimas maždaug toks pat tinkamas, kaip klausimas, ar povandeniniai laivai gali plaukti. Tai – įspėjimas, kad nereikėtų ieškoti žmogui sukirpto „mąstymo“ apibrėžimo.
Cynthia išsako mintį, kad protiniai gebėjimai priklauso nuo įgimtų kūno skirtumų.
– Taigi klausimas toks: kokie kūnai būtini tam, kad susiformuotų vienoks ar kitoks protas? Delfino protiniai gabumai ne be priežasties skiriasi nuo žmogaus, o katės – ne be priežasties skiriasi nuo šuns. Niekada nesakyčiau, kad tai, ką darome su šiais robotais, kažkokiu būdu paaiškina tai, ką iš tikrųjų daro žmonės.
1997 metais IBM kompiuteris „Deep Blue“ sulošė su šachmatų didmeistriu Gariu Kasparovu ir jį įveikė. Šis įvykis pagrįstai laikomas dirbtinio intelekto (DI) tyrimų istorijos gaire, tačiau tai – dalis senos šių tyrimų tradicijos: mėginti priversti mašinas atkartoti labai didelių protinių sugebėjimų reikalaujantį „simbolinį“ mąstymą (tokį, koks reikalingas, pavyzdžiui, įsisavinti algebrai, ir tokioms užduotims, kokias, pasak Rodney Brookso, vertina labai išsilavinę vyriškosios lyties mokslininkai).
Neatsitiktinai DI tyrimų avangarde, atrodytų, vyravo kompiuteriai, vis geriau žaidę šachmatais. Tačiau akis bado esminis tokių DI tyrimų trūkumas: „Drambliai nežaidžia šachmatais“ (Elephants Don’t Play Chess; tai Brookso 1990 metų straipsnio pavadinimas), tačiau jie, kaip ir šunys, katės ir ikimokyklinio amžiaus vaikai, daro daug „sveiko proto“ reikalaujančių, bet mašinoms nepasiekiamų dalykų.
Žinoma, „Deep Blue“ šachmatų žaidime kartais gali įveikti didmeistrius (ir, be abejo, dramblius), tačiau jis niekada nesugebėtų parinkti atspalvio ar nusakyti savo nuomonės apie Vladimiro Putino politiką.
Tad ar „Deep Blue“ mąsto? Tarsi taip. Truputį. Bet mes vis dar neturime nieko panašaus į Tripio iš „Žvaigždžių karų“ – universalios ir išmanios mašinos, mums sudarančios tikros asmenybės įspūdį. Kaip rašė Stevenas Pinkeris, Johnstone’ų šeimos remiamas psichologijos profesorius Harvardo universitete:
Trisdešimt penkerių metų DI tyrimų pagrindinė pamoka – sunkias problemas išspręsti lengva, o lengvas – sunku. Keturmečio gebėjimai, mūsų laikomi savaime suprantamais, – veido atpažinimas, pieštuko paėmimas, perėjimas per kambarį, atsakymas į klausimą, – iš tikrųjų išsprendžia kai kurias sunkiausias visų laikų inžinerijos problemas.
Jutimas ir veiksmas
Brooksas tvirtina, kad su suvokimu ir judėjimu susiję paprasti dalykai yra aukštesnio lygmens intelekto būtinas pagrindas. Kitaip tariant, jei norite sukurti tikrai protingą būtybę, ji turi būti pasaulio dalis, o ne prirakinta prie šachmatų lentos (Gario Kasparovo gebėjimas žaisti šachmatais, šiaip ar taip, nėra atskirtas nuo kitų jo sugebėjimų). Kaip sakytų Brooksas ir kiti, būtybė turi būti įkūnyta ir turėti vietą, t.y. jai reikia materialaus kūno, kad per jį suvoktų pasaulį, ir jis lemtų jos veiksmus labiau nei abstrakčios sąvokos.
„Jutimas ir veiksmas: daugiau nekuriu nieko. Visiškai praleidžiu tai, ką buvo įprasta laikyti dirbtinio intelekto protiniais sugebėjimais“, – rašė Brooksas knygoje „Robotas: kūno ir mašinų ateitis“.
Vadovaudamasis šiomis nuostatomis, jis, senamadiškų DI specialistų apmaudui, greitai pasiekė įspūdingų rezultatų – jo mašinos buvo panašios į gyvas. Antrajame tarptautiniame robotų technikos simpoziume, 1985 metais įvykusiame kiek šiauriau nuo Paryžiaus, Brooksas pademonstravo „Aleną“ („Allen“) – robotą, sugebantį savarankiškai vaikščioti koridoriais, nesusidurti su praeiviais ir pasirinkti kelią pagal pastebėtas kliūtis. Visa tai buvo sukurta pagal „jutimo ir reakcijos“ principą.
Šis modelis gerokai skyrėsi nuo ankstesnių bandymų sukurti judančius robotus. Jų pagrindas buvo toks: robotai mėgindavo mintyse susikurti aplinkos žemėlapius, o toliau remdavosi šiais vidiniais atvaizdais, o ne tiesiogiai reaguodavo į pasaulį. Bet dažnai šie „simboliniai“ modeliai atsiliko nuo nuolat kintančio pasaulio.
Brooksas prisimena, kaip ryškūs šešėliai sukėlė keblumų Hanso Moraveco bandymams MIT sukonstruoti savarankiškai judantį robotą, pavadintą „Vežimėliu“ („Cart“). „Dėl savo pasaulio modelio „Vežimėlis“ labai susipainiodavo, ir Hansui kartais tekdavo prieiti ir pataisyti pasaulį, kad vidiniame modelyje šiek tiek sumažėtų netikslumų: buvo daug lengviau pakeisti realų pasaulį, nei „Vežimėlio“ vidinį pasaulio modelį.“ Palyginti su juo, „Alenas“ buvo, kaip sako Brooksas, nuostabus.
Kai jis pašalino samprotavimo procesą ir sukonstravo mašiną, besiremiančią vien veikla be mąstymo ir tiesiogiai susiejančią suvokimą su veiksmu, ji, regis, elgėsi daug protingiau. Jis tvirtino, kad gyvūnų sudėtingi gebėjimai yra priklausomi nuo paprastesnių, ir ėmė konstruoti robotus pagal šį principą. „Labai išsilavinusiems vyriškosios lyties mokslininkams“ šis požiūris, atvirai kalbant, atrodė gerokai per paprastas, bet Brooksas greičiau ėmėsi darbo jam labiausiai patinkančioje srityje, o ne toje, kurioje būtų pelnęs pagarbą.
Prabėgus dviem dešimtmečiams matyti, kad Brooksas beveik laimėjo ginčą. Svetainėje „YouTube“ rasite filmuotą medžiagą apie jau minėtą robotą „BigDog“: jis įveikia šlaitus, kur žemės paviršius minkštas arba nuklotas medžių nuolaužomis, apsnigtas nuokalnes, net statybinių atliekų krūvas.
Šiuose vaizdo įrašuose yra dvi ypač įspūdingos vietos. Vienoje „BigDog“ ima slysti ant ledo, bet jam pavyksta atgauti pusiausvyrą ir nepargriūti. Kitoje jis gauna galingą smūgį į šoną, susverdėja, bet tuojau vėl tvirtai atsistoja ant kojų. Tai ne šachmatai, bet netikėtai ima atrodyti, kad ši mašina sąmoninga. Tai Brookso „jutimo ir veiksmo“ argumentas, bet pakylėtas į visai kitą lygį.
Cynthia savo darbais tęsia Brookso tradiciją. Pirmas žingsnis: pagaminti kūną. Antras: suteikti jam jusles ir padaryti, kad reaguotų į tai, ką jaučia. Tačiau Cynthia atsiskleidžia tik trečiajame žingsnyje: ji padaro robotą visuomenišką. Arba, kitaip sakant, padaro, kad jis kartais reaguotų visuomeniškai.
Taigi, pavyzdžiui, jei kas nors pernelyg prisiartina prie roboto, šis ne tik atsitraukia, bet ir gali vypsniu ar nepritarimo garsais parodyti, kad suirzo, nes buvo įsiveržta į jo asmeninę erdvę. Šiame pavyzdyje robotas tiesiogiai reaguoja į jūsų veiksmus.
Bet Cynthia siekia sukurti visuomeniškai supratingą robotą, pradėsiantį visai naują etapą. Jis reaguotų į jūsų mintis – pagal jūsų veiksmus suprastų jūsų būseną, pavyzdžiui, ar jums liūdna, ar smagu, ar esate sutrikęs; taip pat galėtų nustatyti, kad jūsų nuomonė apie ką nors kitokia nei jo.
Cynthia pripažįsta, kad mums dar toli iki robotų, turinčių kokių nors panašių sugebėjimų, tačiau tam tikromis griežtai kontroliuojamomis sąlygomis Leonardui pavyko nustatyti, kad tyrinėtojas mano daiktą esant vienoje dėžutėje, nors pats Leonardas žino jį esant kitoje. Psichologai tai vadina klaidingo įsitikinimo testu.
Padaryti, kad robotas suprastų jus, jūsų veiksmus ir vidines būsenas, – tai tik pusiau įgyvendinti bendravimą. Kaip sakė Cynthia, reikia ne tik padaryti, kad robotas suprastų žmones, bet ir kad žmonės suprastų robotą.
– Reikia padaryti, kad robotai suprastų savo ir jūsų būsenas, jas sujungtų ir susietų, – tada galėsite normaliai, visuomeniškai bendradarbiauti, – aiškina Cynthia. – Pradėsite suprasti vienas kitą.
Mat Asmeninių robotų grupė siekia ne tik išsiaiškinti, kaip suteikti robotui gebėjimą mokytis, bet ir kaip padaryti, kad jį galėtų mokyti žmogus, nieko neišmanantis apie robotų techniką, DI ar mašinų mokymąsi.
– Mėginame išsiaiškinti tokį keblų klausimą: kaip padaryti, kad robotą galėtų mokyti močiutė? Pasaulyje gyvena daugybė žmonių, todėl visuomeniškos mokymosi formos, tokios kaip stebėjimas, mėgdžiojimas ir globa, yra tikrai svarbios. Esame viena iš kelių pasaulio grupių, kuriančių robotus, galinčius mokytis iš žmonių, visai neišmanančių robotų technikos. – Juokiasi. – Ir turiu jums pasakyti: nelengva sukurti robotą, galintį mokytis iš žmonių, nes žmonės daro visokiausių dalykų!
Žinoma, jei viskas klojasi gerai, tai mus, žmones, nuo vaikystės ugdo tėvai ir globėjai, ir mes išmokstame reaguoti į kitų veiksmus. Vaikai dažniausiai auga saugioje, apibrėžtoje aplinkoje, kur gali suklysti ir jų protas lavėja. Visa tai reikalinga, kad taptume protingi, tai yra, galėtume skaityti knygą, dirbti savo darbą, suprasti, kada kitam liūdna, vairuoti automobilį ir galbūt (nors tik galbūt) perprasti kriketą. Šiaip ar taip, Garis Kasparovas negimė išmanydamas rusiškąją partiją iki smulkmenų. Pirma jis turėjo išmokti vaikščioti, kalbėti, valgyti ir, apibendrinęs užduoties tikslą, pritaikyti jį naujai situacijai – visai kaip ir kiti.
– Pažiūrėkite, kaip dažnai vaikai mokydamiesi vaikščioti pargriūva, – sako Breazeal. – Noriu pasakyti: labai dažnai. Kol nepradedi į visa tai gilintis, tol nesuvoki, kaip tai painu ir sudėtinga. Tada gali įvertinti, kaip nuostabu, kad žmonėms tai tikrai pavyksta! – Ji ilgai juokiasi. – Atrodo tiesiog savaime suprantama, jog šypsena gali reikšti ir suglumimą, ir džiaugsmą, ir daug kitų dalykų. Tai atrodo aišku. Imi ir pagauni tai.
Ji pakelia akis ir išskečia rankas, nutaisydama man tuoj pat suprantamą išraišką (žinoma, tai rodo, kad jos mintis teisinga). Tai gražiausia!
– O dabar, – sušunka Cynthia, – pamėginkite sukurti robotą, turintį šį sugebėjimą. Dieve mano!
Kompiuteris-psichoterapeutas
Aptarkime mėginimus kompiuteriais užfiksuoti natūralios kalbos (sugebėjimo vartoti žodžius šnekamuoju stiliumi) atspalvius. Vienas žymus pavyzdys yra programa „Eliza“, 1965 metais parašyta Joe Weizenbaumo iš MIT. (Ji pavadinta pagal Elizą Dulitl iš George’o Bernardo Shaw pjesės „Pigmalionas“. Joje fonetikos profesorius Henris Higinsas moko Ist Endo gėlininkę pamėgdžioti aukštuomenės kalbą.).
Weizenbaumas siekė padaryti, kad „Eliza“ pamėgdžiotų daugelio psichoterapeutų taikomą refleksijos metodą. Refleksija iš esmės yra atspindėjimas, arba to, kas ką tik buvo pasakyta, persakymas. Ja psichoterapeutas parodo klientui, kad jį girdi, ir, jei pavyksta, paskatina kalbėti atviriau. Taigi jei sakytumėte: „Noriu nužudyti savo vyrą“, jis galėtų atsakyti, pavyzdžiui: „Ar jūsų vyras jus erzina?“
Saityne galima rasti įvairių „Elizos“ kopijų. Ji veikia stebėtinai gerai. Tiesą sakant, „Eliza“ atrodo ne prastesnė už kitas daug vėliau sukurtas natūralios kalbos programas (tai dar kartą rodo, kaip sunku gali būti patobulinti DI tose srityse, kurios žmonėms atrodo savaime suprantamos). Tyrimo reikmėms nutariu išmėginti internetinę terapiją.
– Rašau knygą, – pirmiausia išspausdinu.
– Kiek laiko rašai knygą? – teiraujasi „Eliza“.
– Keletą mėnesių, – atsakau.
– Papasakok daugiau, – atsiliepia ji, tarsi tikrai domėtųsi.
– Mėginu išsiaiškinti, kokia galėtų būti ateitis.
Tada ji pradeda kalbėti griežčiau.
– Ar manai, kad normalu mėginti išsiaiškinti, kokia galėtų būti ateitis?
Turiu pasakyti – šis klausimas privertė mane susimąstyti. „Eliza“ tikrai darosi panaši į terapeutę. Bet toliau visa tai ima darytis keistoka. Kaip reikiant pasvarstęs nusprendžiu – taip, tikrai visai normalu mėginti išsiaiškinti, kokia galėtų būti ateitis, ir tiesiog parašau:
– Taip.
Ir ką gi ji atsako?
– Suprantu.
Nors „Eliza“ tėra mano naršyklėje veikianti programa, vis tiek apima pojūtis, kad stojo nesmagi tyla. Pasijuntu nepatogiai.
– Tau nelabai sekasi vakarėliuose, ar ne? – rašau.
– Oi... nelabai gerai sekasi vakarėliuose? Ar ne... man? – atitaria „Eliza“, ir nesu visai tikras, ką ji turi omenyje.
– Ar norėtum, kad aš... tau? – atsakau. – Galbūt tau geriau sekasi vakarėliuose, nei maniau!
– Kodėl domiesi, ar norėčiau, kad tu... man? – sako ji. – Galbūt man geriau sekasi vakarėliuose, nei manei?
Nesuprantu, ar „Eliza“ mano, kad esu ištvirkėlis, o gal mašinoje įsikūnijo nimfomanė užsienietė? Vargšė „Eliza“, ji nesuprato žodžių „tau nelabai sekasi vakarėliuose, ar ne?“ ironijos, todėl pokalbis nepastebimai virto apgaulingu aštuntojo dešimtmečio komedijos scenarijumi.
Skaičiuoju, vadinasi, esu
Tokie rezultatai paskatino DI ir robotų technikos tyrinėtojus padaryti išvadą, kad geriausia protinius gabumus formuoti ne sukuriant iškart užbaigtą roboto protą, bet jį auginant, lavinant. Vaikai daug metų bendraudami su aplinkiniais lėtai mokosi nedaryti tokių klaidų, kokias daro „Eliza“. Natūraliai kalbai įvaldyti reikia tūkstančių valandų (ir vis tiek visiems pasitaiko suklysti – net prezidentams).
Galbūt, jei DI tyrinėtojai būtų įsidėmėję vieno šios srities pradininko mintį, būtų sutaupę šiek tiek laiko. Didysis Alanas Turingas – tragiško likimo žmogus, sutrumpinęs karą, – 1950 metais parašė istorinį straipsnį ir jame, pasirodo, nuspėjo nuostabiai daug dalykų (pirmieji žodžiai kaip tik yra „Siūlau apsvarstyti klausimą, ar mašinos gali mąstyti“). Jis rašė: „Užuot mėginus parašyti programą, imituojančią suaugusiojo protą, kodėl verčiau nepabandžius parašyti kitokios, imituojančios vaiko protą? Jei tokia programa baigtų tinkamą mokymosi kursą, gautume suaugusiojo smegenis.“
Jei, kaip jis siūlė, robotus augintume taip, kaip auginame vaikus, tada gali kilti įspūdis, kad tikrai protingus robotus bus galima suskaičiuoti ant pirštų. Bet robotams būdinga tai, kad juos galima padauginti. Jei turėtume vienas protingo roboto smegenis, galėtume padaryti jų kopiją kitoje mašinoje, tada dar kitoje, ir dar. Pagaliau ateitų robotų laikai ir įvyktų perversmas: atsirastų aukšto lygio dirbtinis intelektas. Žinoma, kopijuoti galėtume ne tik mes (žmonės), bet ir patys robotai.
Kadangi technologija tobulėja nepaprastai greitai (daug greičiau nei vyksta biologinė evoliucija), reikia atsižvelgti į galimybę, kad tai dar nebus pabaiga. Kai mums pavyks sukurti robotą, protiniais sugebėjimais prilygstantį žmogiškiesiems (net jei jie ir nebus panašūs į žmogiškus), tada neilgai tetruks, kol robotai pažintiniais gebėjimais pralenks žmogaus protą – turės ne tik žmogiškas proto ypatybes, bet ir gebėjimą prisiminti akimirksniu, nepriekaištingą atmintį ir „Deep Blue“ skaičiavimo galias.
Galbūt Cynthia nori suburti žmogų ir robotą į vieną komandą, bet kas bus, kai pusė tos komandos (žmogus) ims atrodyti taip, lyg būtų atvykęs iš kaimo vidurio? Šią akimirką, vadinamą singuliarumu, naujų žinių įgijimo procesas (jame bus išnaudojami ne tik žmogiškieji gabumai, – vaizduotė, smalsumas ir kūrybiškumas, – bet ir mašininė skaičiavimo galia) ims atrodyti kaip raketa, atsiplėšianti nuo leidimo platformos. Pasak singuliarumo pranašų (ypač Ray’aus Kurzweilio), tada mums liks tik viena išeitis: susijungti su savo mašinomis.
Jei negalėsime jų įveikti, prisijungsime prie jų.
Prisimenu vieną George’o Churcho mintį: į žmogų (ir kartu jo smegenis) galima pažiūrėti tik kaip į be perstogės skaičiuojančių, bet nemąstančių miniatiūrinių biomašinų rinkinį. Jos skaito genetinį kodą ir išspjauna apskaičiuotus baltymus ir visa kita. Mes – irgi mašinos, tik biologinės, iš organinių medžiagų. Tą patį įrodinėja ir Brooksas:
Kūnas, ta biomolekulių masė, – tai mašina, veikianti pagal rinkinį apibrėžtų taisyklių. [...] Nereikia nė sakyti, išgirdę žodį „mašina“, daug žmonių pasišiaušia. Jie sutiktų, jei kas sakytų, kad jie sudaryti iš taisyklingai sąveikaujančių elementų, ir kad kiekvienas komponentas paaiškinamas remiantis vien matematika, fizika ir chemija. Tačiau man tai ir yra mašinos esmė. Parinkau šį žodį galbūt todėl, kad pažiūrėčiau į skaitytoją kaip į gyvūną.
Proto sugebėjimai ir sąmonė yra apskaičiuojami, nes jūs ir aš juos skaičiuojame būtent šią akimirką. Skaičiuoju, vadinasi, esu.
Tačiau George’as Churchas man pateikė ne tokią gyvulišką žmogiškosios mašinos interpretaciją. „Vis dažniau mąstau apie mus kaip apie mechanizmus, – pasakė. – Mums pamažu atsiskleidžia vis didesnė mechanizmo dalis, ir man ji daro vis didesnį įspūdį, o ne mažesnį. Jei kas man parodytų išties pinklų laikrodį ar kompiuterį, galintį patirti emocijas, turintį savimonę, dvasinių gebėjimų ir taip toliau, man tai padarytų nepaprastai didelį įspūdį. Manau, prie to ir artėjame: tas mechanizmas mus nustebins.“
Viena tikrai aišku. Jei sąmoningas ir į žmogiškąjį panašus protas yra apskaičiuojamas, tai jam apskaičiuoti reikalingą duomenų apdorojimo našumą labai greitai pasieks staliniai kompiuteriai.
Hansas Moravecas iškėlė klausimą: „Kokia duomenų apdorojimo sparta reikalinga, kad našumu būtų prilygta žmogaus smegenims?“. Ir nustatė, kad tai būtų milžiniška sparta: šimtas trilijonų komandų per sekundę (1*).
Aptarkime šį skaičių tinkamame kontekste. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje, kai išvydau pasaulį, IBM pagamino kompiuterį, galėjusį atlikti milijoną komandų per sekundę. Tai viena milijonoji Moraveco skaičiaus dalis. Dabar, kai rašau šiuos žodžius, „Intel“ išleido 140 tūkstančių kartų greitesnį „Core i7 Extreme“ lustą – jis pasiekė maždaug septintadalį Moraveco skaičiaus.
Kadangi sparta tokia didelė, jūsų naujas nešiojamasis kompiuteris pasieks žmogaus smegenų skaičiavimo spartą dar nepasibaigus šiam dešimtmečiui. Tada, jei eksponentinio augimo tendencija nesiliaus, greitai jūsų nešiojamasis kompiuteris (ar kas nors, kas jį pakeis) įgis daugiau duomenų apdorojimo galios nei visų žmonių smegenys kartu sudėjus. Pasak Ray’aus Kurzweilio, tai įvyks kažkada apie amžiaus vidurį.
Superkompiuteriai Moraveco ribą jau perkirto, todėl nėra netikėta, kad atsirado įvairių projektų, kuriuose juos mėginama panaudoti gyvūnų ir žmonių smegenų dalims modeliuoti. Šiuose projektuose, kartu taikant neuromokslus ir kompiuteriją, bandoma išsiaiškinti, kas iš tiesų vyksta jūsų smegeninėje.
Henry Markramas, projekto „Blue Brain“ vadovas (šiame projekte atskiros smegenų ląstelės modeliuojamos skirtingais procesoriais, o tada susiejamos), mano, kad nėra neįmanoma padaryti smegenų, ir mes galime jas padaryti per dešimt metų. Jis net pajuokavo (arba ne – priklauso nuo to, ar rimtai žiūrėsite į jo pareiškimą), kad per konferencijas atsigabens rezultatą į paskaitas.
2009-aisiais Prahoje įvykusio renginio „Mokslas pranoksta išmones“ metu Markramas žiūrovams pasakė manąs, kad nežemiškos žmonių mąstymui būdingos „emerdžentinės savybės“ (2*) išryškės žingsnis po žingsnio. Kitaip sakant, vis tiksliau modeliuodamas smegenų veiklą, projektas galiausiai padės išsiaiškinti, kaip veikia sąmonė: atskleis protavimo ir pažinimo dėsnius, kad mes galėtume juos taikyti taip pat sėkmingai, kaip šiandien taikome judėjimo ar skaičiavimo dėsnius. Nenuostabu, kad daugybė žmonių su juo nesutinka.
Knygos turėjimas neišmoko skaityti
Bet čia yra kažkas tokio, kas man neduoda ramybės. Ne dėl to, kad man nepatiktų būti vadinamam mašina. Iš tikrųjų, atsižvelgiant į tai, ką sužinojau Harvardo universitete, mašinos metafora lyg ir suprantama. Ne visai suprantu, kas man netinka, todėl klausiu Cynthios, ką ji mano apie kompiuterių galios panaudojimą žmogaus smegenims modeliuoti. Ar taip įmanoma sukurti dirbtinį intelektą?
Ji prunkšteli.
– Svarbiausia, kad tas modeliavimas dar labai negreitai apskritai duos bent menkiausių rezultatų. Noriu pasakyti, kad jie gali sukurti veikiantį modelį, tačiau ką šiame procese galima interpretuoti kaip protavimą? Kaip tai pasireikš tikru elgesiu, kad smegenims būtų galima ką nors parodyti ir priversti jas į tai reaguoti? Dar daug ką reikia išsiaiškinti. Nors mūsų laimėjimai neįtikėtini, manau, – ji prislopina balsą ir šypsodamasi ima šnabždėti lyg sąmokslininkė, – dar nežinome daugybės dalykų!
Cynthiai pavyko atskleisti, kas man nedavė ramybės. Jums gali duoti geriausią parduotuvėje skaičiuotuvą, bet jei niekada nesimokėte matematikos, jis jums bus beveik bevertis.
Jei smegenis įmanoma apskaičiuoti, tada, net jei pradėsime apdoroti duomenis taip našiai, kaip reikia jų mechanizmams atkartoti, vis tiek mes dar labai negreit suprasime, kaip tą modelį valdyti. Jei nemokate skaityti, galite akimis peržvelgti kiekvienos šio puslapio raidės formą, tačiau jos nieko jums nereikš, ir jei padarytumėte šimtą puslapio fotokopijų (ar net specialiai išrastumėte kopijavimo aparatą), tai jums irgi nepadėtų.
Jums reikėjo išmokti skaityti, o DI tyrinėtojams ir neuromokslų specialistams visai taip pat reikia dirbant kartu ne tik išsiaiškinti, ką jie mato, bet ir ką tai reiškia.
Žinoma, duomenų apdorojimo našumas auga eksponentiškai, bet nėra vieningos nuomonės dėl to, ar taip pat gerėja ir supratimas, kaip tą našumą panaudoti protingiau, skambinant didžiuoju smegenų pianinu sukurti (parafrazavus vieną iš Henry Markramo analogijų) proto koncertą.
Jei šioje srityje būtų įvykusi tokia pažanga, galbūt jūsų naujo nešiojamojo kompiuterio protas prilygtų septintadaliui jūsų proto. Bet jis toks nėra. Todėl tokie projektai, kaip „Blue Brain“ (ir Cynthios tyrimai) iš tikrųjų ir yra vertingi: tai priemonės, pamažu padedančios mums kelti tinkamus klausimus, kurie leis geriau suprasti protą, emocijas ir sąmonę.
– Mėginimai sukurti visuomeniškus robotus naudingi dėl to, kad skatina mus kelti šiuos klausimus, – sako Cynthia. – Kas yra gyvybė? Kas yra protas? Robotai skatina siekti tikslumo. Jie ragina mus labai rimtai susimąstyti, ką šie žodžiai mums reiškia.
Jos nuomone, iki atsakymų dar turi praeiti dešimtmečiai. Tiesą sakant, ji labai rūpinasi apraminti lūkesčius, siejamus su jos pačios tyrimais.
– Kiek laiko ilgiausiai esate bendravusi su robotu? – klausiu.
– Išties prasmingai bendravusi?
Ji ilgam nutyla.
– Maždaug... – svyruoja. – Gal keliasdešimt minučių? Neilgai.
Leonardas niekada nepakyla nuo tos dėžės.
Man atrodo, kad variklis, skatinantis veikti tikrąjį protą ir apibrėžiantis jo esmę, yra smalsumas. Dėl smalsumo Cynthia darbuojasi MIT, aš svečiuojuosi pas ją, jūs skaitote šią knygą, o žmogus iš Cornellio universiteto, vardu Hodas Lipsonas, galbūt ką tik pasiekė šį tą svarbaus. Mat jis padarė mašiną, kuri pademonstravo, regis, tikrą smalsumą. Ši mašina kartu su kūrėjais jau įgijo naujų žinių. Todėl kita mano stotelė bus pas Hodą.
Tačiau prieš vykdamas į Cornellio universitetą, turiu du reikalus: nuvykti į nedidelį renginį draugiškame Mottley humoro klube, veikiančiame Čatamo gatvėje, ir rasti naują žodį vietoje roboto. Paklausiau Cynthios, ar, jos nuomone, šis žodis varžo, – juk masinėje kultūroje jis sukelia tiek daug asociacijų. Gal jis neperteikia jos sumanymo – kurti įvairias visuomeniškas mašinas su savitomis emocijomis?
„Taip, norėčiau rasti kokį kitą, – pasakė ji ir pažvelgė man tiesiai į akis. – O ką, jei pasiūlytumėte geresnį žodį? Tada imsiu jį vartoti!“.
Keliaudamas į Cornellio universitetą sugalvojau žodį „DIvūnas“ („AInimal“) (3*). Gyva būtybė, nors ir su dirbtiniu protu.
***
1* - Šimtas trilijonų atrodo taip: 100 000 000 000 000. Moraveco nuomone, mūsų smegenys per sekundę atlieka tiek atskirų skaičiavimo veiksmų. Kaip seriale „Draugai“ rodydamas sau į galvą sakė Džo: „Tai ne šiaip kabykla skrybėlei.“
2* - Emerdžentinės savybės (angl. emergent properties) – XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios britų filosofijos terminas: biologinės arba psichologinės savybės, kurių neįmanoma numatyti vien remiantis žiniomis apie savybių turėtoją (pavyzdžiui, gyvūną) sudarančias atskiras dalis ir tų dalių fizikines savybes (vert. past.).
3* - Žodis, sudarytas iš santrumpos AI (artificial intelligence, liet. dirbtinis intelektas) ir animal (liet. gyvulys, gyvūnas; vert. past.).
