Įprastai per metus įvyksta 12 mėnulio pilnačių, tačiau kas dvejus ar trejus metus jų būna trylika – kaip šįmet. Taip yra todėl, kad mėnulis savo veidą pakeičia vidutiniškai per 29,53 paros, o mūsų kalendoriniai mėnesiai paprastai turi 30 arba 31 dieną. Taigi kiekvieni metai turi apie 11 dienų daugiau už mėnulio kalendoriaus metus.
Anksčiau kiekvienas mėnulis buvo vadinamas pagal sezoną, kuriame jis pasirodo (pavyzdžiui, gėlių mėnulis birželį arba derliaus mėnulis rudenį). 1932 m. leidinys ūkininkams „Maine Farmers' Almanac“ ketvirtai, papildomai sezono pilnačiai, neturinčiai pavadinimo, pavadinti panaudojo mėlynojo mėnulio terminą.
1946 m. astronomas Jamesas Hughas Pruettas parašė straipsnį „Kartą per mėlynąjį mėnulį“. Jis ne visai korektiškai ūkininkų leidinio išgalvotą pavadinimą panaudojo antrajai per mėnesį mėnulio pilnačiai įvardinti.
Mėlynojo mėnulio sąvoka plačiai paplito 1980 m. po to, kai Deborah Byrd ją panaudojo radijo laidoje. Taip ši sąvoka įsitvirtino populiariojoje kultūroje.
Beje, nors įprastai mūsų palydovas atrodo pilkas (arba rausvas, kai nusileidžia ties horizontu), kartais jis išties gali pamėlynuoti.
Melsvas arba žalias jis gali atrodyti po ugnikalnio išsiveržimo arba didelio gaisro (pavyzdžiui, degant miškui), kai ore pasklinda daug smulkių dalelių – jos sugeria raudonus atspalvius. Pavyzdžiui, mėlyną mėnulį žmonės matė 1883 m. po Krakatau išsiveržimo Indonezijoje. Apie mėlyną mėnulį buvo pranešama ir po Šv. Elenos kalno ugnikalnio JAV išsiveržimo 1980 m. bei Pinatubo ugnikalnio Filipinuose išsiveržimo 1991 m.
