Pora santykinai netoli viena nuo kitos esančių juodųjų skylių rengiasi susidurti. Šie gigantiški objektai yra arčiau vienas kito, nei kuri kita užfiksuota supermasyvių juodųjų skylių pora – o dar ir yra arčiausiai Žemės.
Karina Voggel iš Strasburgo univeristeto Prancūzijoje su kolegomis atrado šias dvi milžines Čilėje esančiu Labai dideliu teleskopu (angl. Very Large Telecope, VLC). Didesniosios juodosios skylės masė yra 154 milijonus kartų didesnė už Saulės masę, o mažesniosios – 6,3 milijono.
Juodosios skylės yra galaktikoje NGC 7727, už maždaug 89 milijonų šviesmečių nuo Žemės. Didesnioji juodoji skylė yra šios galaktikos centre, o mažesnioji – už maždaug 1600 šviesmečių šone. Ji tikriausiai anksčiau priklausė mažesnei galaktikai, kurią prieš milijardus metų prarijo NGC 7727.
Dabar susilieti ketina pačios juodosios skylės. Tyrėjų skaičiavimais, jos turėtų susilieti į vieną didelę juodają skylę po maždaug 250 milijonų metų.
„Tokie astronominiai procesai trunka milijardus metų, tad negalime stebėti, kaip jie vyksta – tačiau patį susiliejimo procesą esame užfiksavę, – pažymi K.Voggel. – Tai yra fazė, kurios įprastai dažnai negalime stebėti“.
Šie du objektai yra penkis kartus arčiau Žemės, nei kita arčiausia supermasyvių juodųjų skylių pora, būtent todėl tyrėjams jas ir pavyko aptikti. Juodąsias skyles jie pastebėjo iš greito šalimais esančių žvaigždžių judėjimo – o ne įprastu, į jas krentančios materijos skleidžiamos materijos spinduliavimo aptikimo metodu.
„Šiuo atveju juodosios skylės yra tylios – nelabai garsios – ir todėl nebuvo pastebėtos, – sako Voggel. – Gali dar būti daug daugiau supermasyvių juodųjų skylių, besislepiančių už galaktikų centrų ribų.“
Mokslininkės vertinimu, atsižvelgus į tokias ne centre esančias juodąsias skyles, kaip mažesnioji šios sistemos narė, bendras žinomas supermasyvių juodųjų skylių skaičius Visatoje galėtų padidėti net 30 procentų.
Mokslininkai savo atradimą paskelbė moksliniame žurnale „ Astronomy & Astrophysics“.