NASA palydovas „Relay 2“ buvo vienas pirmųjų veikiančių palydovų, paleistas 1964 m. kaip eksperimentinis ryšių įrenginys. Tačiau kitais metais NASA nustojo jį naudoti, o 1967 m. palydovo borto elektronika visiškai nustojo veikti – todėl „negyvas“ metalinis korpusas neribotą laiką skriejo aplink Žemę.
Todėl Clancy Jamesas iš Kertino universiteto Australijoje ir jo kolegos tikrai suglumo, kai beveik po 60 metų jie aptiko trumpą, galingą radijo bangų pliūpsnį, sklindantį iš spėjamos palydovo buvimo vietos.
C. Jamesas ir jo komanda, naudodami Australijos kvadratinio kilometro masyvą (angl. Australian Square Kilometre Array Pathfinder, ASKAP) – 36 radijo teleskopų masyvą Vakarų Australijoje – skenavo dangų ieškodami greitųjų radijo pliūpsnių – paslaptingų spinduliuotės impulsų, sklindančių iš kitų galaktikų – požymių.
Praėjusių metų birželio 13 d. jie pastebėjo signalą, kuris, atrodo, sklido iš mūsų galaktikos. „Jei jis yra netoliese, galime jį lengvai ištirti optiniais teleskopais, todėl labai susijaudinome, manydami, kad galbūt atradome naują pulsarą ar kokį nors kitą objektą“, – pasakoja C. Jamesas.
Tačiau atlikus tolesnį patikrinimą paaiškėjo, kad signalas buvo taip arti Žemės, kad ASKAP negalėjo vienu metu sufokusuoti visų savo teleskopų – panašiai kaip telefono kamera sunkiai sufokusuoja per arti esančius objektus. Tai reiškė, kad signalas turėjo sklisti arčiau nei 20 000 km atstumu nuo Žemės. Tyrėjai taip pat nustatė, kad signalas buvo labai trumpalaikis – truko mažiau nei 30 nanosekundžių. „Tai buvo neįtikėtinai galingas radijo impulsas, kuris labai trumpą laiką užgožė visa kita danguje“, – sako C. Jamesas.
Kai jie atsekė, iš kur atėjo signalas, ir palygino jį su žinomomis palydovų padėtimis danguje, jie rado tik vieną tikėtiną paaiškinimą – palydovą „Relay 2“. Kadangi palydovas nebeveikia, C. Jamesas ir jo komanda mano, kad signalą turėjo sukelti išorinis įvykis – pavyzdžiui, elektrostatinis išlydis – elektros krūvis, dėl kurio susidaro į kibirkštį panašus blyksnis – arba mikrometeoritas, kuris trenkėsi į palydovą ir sukėlė įkrautos plazmos debesį.
Bristolio universiteto (JK) atstovė Karen Aplin teigia, kad būtų labai sunku atskirti šiuos du scenarijus, nes abiejų scenarijų metu skleidžiamas radijo signalas būtų panašus. Tačiau pasak jos, tai galėtų būti naudinga stebint būsimas elektrostatines iškrovas iš palydovų. „Pasaulyje, kuriame yra daug kosminių šiukšlių ir daugėja mažų, pigių palydovų, kurių apsauga nuo elektrostatinių išlydžių yra ribota, šis radijo ryšio aptikimas galiausiai gali tapti nauju elektrostatinių išlydžių kosmose vertinimo metodu“, – sako ji.
Tyrimas paskelbtas „arXiv“.
Parengta pagal „New Scientist“.