Ilgą laiką mokslininkai manė, kad vandenį atnešė asteroidai ir kometos. Tai galėjo vykti Vėlyvojo intensyviojo bombardavimo metu prieš 4,1–3,8 milijardo metų – laikotarpiu, kai planetos ir kiti Saulės sistemos kūnai gerokai dažniau patirdavo asteroidų smūgius. Taip pat galėjo nutikti ir keliais šimtais milijonų metų anksčiau, netrukus po planetos susiformavimo.
Žemėje tektoninių plokščių judėjimas nuolat atnaujina paviršių, veiksmingai ištrindamas visus senovinių susidūrimų pėdsakus, taigi tiesiogiai patikrinti šią hipotezę buvo sudėtinga. Tačiau Mėnulyje, kuriame nėra oro ir skysto vandens, o geologinio aktyvumo nebuvo milijardus metų, galima rasti ankstyvų susidūrimų pėdsakų.
Dabar mokslininkai, išnagrinėję didelį „Apollo“ misijų pargabentų Mėnulio mėginių rinkinį nauju metodu nustatė, kad asteroidų ir kometų smūgiai Saulės sistemos jaunystėje galėjo atnešti tik mažytę dalį Žemės vandens.
Įprastai Mėnulio regolite meteoritų priemaišų ieškoma nagrinėjant siderofilinius, arba metalą mėgstančius, elementus, nes Mėnulio formavimosi metu jie nuskendo į branduolį, tad paviršiuje jų nebeliko. Vadinasi, siderofilinės priemaišos atkeliavo su meteoritais vėliau. Visgi šiuos elementus gali paveikti geologiniai ir vulkaniniai procesai, tad jų duodami rezultatai nėra labai patikimi.
Naujojo tyrimo autoriai sutelkė dėmesį į deguonies izotopus, nes šis elementas sudaro didžiausią uolienų masės dalį. Trys stabilūs jo izotopai – atmainos su skirtingu neutronų skaičiumi branduolyje – leidžia patikimai įvertinti priemaišų kiekį. Taip tyrėjai nustatė, kad meteoritų atneštos priemaišos sudaro apie 1 proc. Mėnulio regolito masės.
Daugiausiai priemaišų, tikėtina, atkeliavo iš anglinių meteoritų, kurie iš dalies išgaravo susidūrimų metu. 1 proc. regolito masės yra apie 100 trilijonų kilogramų. Į Žemę, atsižvelgiant į didesnį planetos dydį ir stipresnę gravitaciją, galėjo pataikyti apie 20 kartų daugiau asteroidų, taigi jie galėjo atnešti apie du kvadrilijonus kilogramų vandens. Visgi bendra Žemės vandenynų masė siekia beveik pusantro sekstilijono kilogramų, arba 750 tūkstančių kartų daugiau. Taigi, bombardavimas Saulės sistemos jaunystėje galėjo atnešti tik labai menką Žemės vandens dalį.
Iš kitos pusės, meteoritų indėlis į Mėnulį galėjo būti labai svarbus: 100 trilijonų kilogramų maždaug prilygsta vandens kiekiui, kurį Mėnulyje galėjo sukurti Saulės vėjo sąveika su paviršinėmis uolienomis. Taigi, meteoritai galėjo atnešti apie pusę Mėnulio vandens.
Tyrimo rezultatai publikuojami žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“.