Kaip buvo jaunoje Žemėje? Prieš maždaug keturis milijardus metų Saulė švietė apie 30 procentų silpniau nei dabar, tad Žemė turėjo būti sušalusi. Tuo tarpu geologiniai duomenys rodo, kad joje telkšojo skystas vanduo. Šis prieštaravimas vadinamas „blausios jaunos Saulės paradoksu“.
Dabar tyrėjai siūlo sprendimą, susietą su dideliu jaunų žvaigždžių aktyvumu. Jaunos, magnetiškai aktyvios žvaigždės – tiek panašios į Saulę, tiek mažesnės raudonosios nykštukės – dažnai išsiveržia superžybsniais. Tai milžiniški žybsniai, gerokai galingesni už šiandieninius Saulės žybsnius, kurie į erdvę paleidžia ir energingų protonų srautus.
Tyrėjai iškėlė hipotezę, kad šie protonai, atsitrenkę į jaunos planetos atmosferą, galėjo vienu metu ir šildyti planetą, ir kurti gyvybės pirmtakus. Kad tai patikrintų, jie atliko laboratorinius eksperimentus: protonais apšaudė azoto ir anglies dioksido dujų mišinius, imituojančius primityvią ankstyvosios Žemės ir jaunų uolinių planetų atmosferą. Taip jie nustatė, kad proceso metu susidaro gausiai azoto suboksido – galingų šiltnamio dujų – ir aminorūgščių pirmtakų, tarp jų glicino.
Susiję straipsniai
Perskaičiavus ankstyvosios Žemės sąlygoms, tai atitiktų maždaug 20 milijonų tonų per metus glicino gamybos spartą. Įtraukę šiuos rezultatus į fotocheminį trimatį klimato modelį, tyrėjai parodė, kad dažni superžybsniai galėjo pagaminti pakankamai azoto suboksido, kad sušildytų ankstyvąją Žemę ir taip išspręstų blausios jaunos Saulės paradoksą.
Dar daugiau – tokie žybsniai galėtų palaikyti pakankamai aukštą temperatūrą net uolinėse planetose, skriejančiose už įprastos gyvybinės zonos išorinės ribos, ir tuo pačiu metu leisti ten formuotis prebiotinėms molekulėms. Kitaip tariant, tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo pavojinga – energingi žvaigždės išsiveržimai, – jaunoms planetoms galėjo būti kaip tik naudinga, sudarant sąlygas gyvybei.
Tyrimo rezultatai publikuojami „The Astrophysical Journal Letters“.