Kartais aiškiai, kartais nutylint daroma prielaida, kad energija pasiskirsto per visą planetą. Naujame tyrime šios prielaidos atsisakoma ir nagrinėja, kur ši energija galėjo kauptis lokaliai. Taip randamas netikėtas galimas atsakymas – pašvaisčių juostos.
Pašvaistės susidaro, kai iš Saulės atlėkusios įkrautos dalelės, nukreiptos Žemės magnetinio lauko, patenka į atmosferą ir susiduria su jos molekulėmis. Tai vyksta aukštose platumose, netoli ašigalių, vadinamuosiuose pašvaisčių ovaluose, arba juostose.
Paleomagnetiniai duomenys rodo, kad Žemė jau prieš daugiau nei 3,4 milijardo metų turėjo veikiantį magnetinį lauką, o jauna Saulė buvo kur kas aktyvesnė nei dabar. Taigi, senovinės pašvaistės – nors ir kitokios nei šiandieninės – greičiausiai egzistavo ir galėjo būti stipresnės bei dažnesnės.
Susiję straipsniai
Jau anksčiau atlikti eksperimentai parodė, kad energingos Saulės vėjo dalelės gali sukurti aminorūgštis, karboksirūgštis ir kitus organinius gyvybės pirmtakus. Naujajame tyrime pridedamas dar vienas elementas – erdvinis organizavimas.
Žemės magnetinis laukas galėjo pakartotinai sutelkti dalelių srautus ir jų sukeltų reakcijų produktus geografiškai apribotose pašvaisčių juostose. Tai palaikydavo lokalų nuokrypį nuo cheminės pusiausvyros. Tyrimo autorius tokią sistemą vadina „natūraliu jonų pluošto reaktoriumi“ – tai planetinio mastelio reakcijų sistema, kurioje magnetiniu lauku nukreiptos dalelės energizuoja lokalias cheminių reakcijų zonas atmosferoje.
Tai nereiškia, kad pačioje pašvaistėje galėjo susidaryti pilnavertės biomolekulės ar juo labiau gyvybė. Veikiau pašvaistėse vykstančios reakcijos galėjo būti reaktyvių medžiagų šaltinis, o atmosferos cirkuliacija ir krituliai nunešdavo šias medžiagas žemyn į poliarines sritis, kur šaltis ir sezoniškai užsiklojantis ledas galėjo juos koncentruoti ir taip skatinti tolesnes reakcijas.
Svarbiausia šios hipotezės detalė – ne bendras pagaminamos medžiagos kiekis, o pakartotinis, lokalizuotas energijos ir reakcijų produktų sutelkimas tose pačiose vietose.
Hipotezė yra patikrinama: eksperimentai gali palyginti dalelių ir ultravioletinės šviesos sukurtus produktus, o modeliai – prognozuoti, kur senovėje nusėsdavo dalelių energija. Jei hipotezė pasitvirtins, ji suteiks naują kelią gyvybės paieškoms, nes analogiški procesai galėjo vykti ne tik Žemės, bet ir kitose planetose su magnetiniu lauku.
Tyrimo rezultatai publikuojami „BioSystems“.