Tačiau viskas ne visai taip. Ir nuo devintojo dešimtmečio egzistuoja naujadaras ekviliuksas (equilux) – ir tarp lygiadienio bei ekviliukso egzistuoja subtilus laiko skirtumas.
Vienodas šviesos kiekis Žodis equilux kilęs iš lotynų kalbos žodžių, reiškiančių „lygus“ (equi) ir „šviesa“ (lux). Taigi, kaip sužinoti, kurios datos atitinka šį apibūdinimą ir gali būti laikomos tikrai lygiomis dienos ir nakties trukmės atžvilgiu?
Norėdami išmatuoti dienos ir nakties santykį 24 valandų laikotarpyje, astronomai naudoja įprastus saulėtekio ir saulėlydžio apibrėžimus. Paprastai tariant, saulėtekis apibrėžiamas kaip momentas, kai pasirodo pirmoji saulės disko dalis, o saulėlydis – kai paskutinė disko dalis pasislepia. Ir apskaičiavus dienos trukmę tarp šių dviejų momentų, galima nustatyti, kad daugumoje platumų kasmet yra dvi datos, kai pasiekiamas ekviliuksas.
Susiję straipsniai
Šiaurės pusrutulyje tai įvyksta keletą dienų prieš pavasario lygiadienį ir keletą dienų po rudens lygiadienio. Į pietus nuo pusiaujo viskas yra atvirkščiai.
Konkrečios vietovės ekviliukso datos priklauso nuo platumos. Lietuvos geografinė platuma yra maždaug tarp 53°54′ ir 56°27′ šiaurės platumos (geografinio centro – 55°10′), tad pavasario ekviliuksas pas mus nutinka kovo 17, o rudens – rugsėjo 25 d. Vietovėse, esančiose ant pusiaujo arba netoli jo, diena ir naktis niekada nebūna vienodos trukmės.
Bet kodėl lygiadienio metu diena ir naktis nėra vienodos trukmės? Norint atsakyti į šį klausimą, verta į Saulę pažvelgti dviem skirtingais būdais – kaip į diską ir kaip į tašką.
Norint tiksliai nustatyti ekviliukso dienas, Saulė traktuojama kaip diskas, o dienos trukmę matuojame nuo pirmojo Saulės disko pasirodymo iki paskutinio jo krašto pasislėpimo už horizonto.
Kita vertus, norint apskaičiuoti lygiadienį, Saulė laikoma vienu tašku, esančiu disko centre. Lygiadienis įvyksta, kai subsolinis taškas – vieta Žemėje, esanti tiesiai po Saule – kerta pusiaują, ir tomis dienomis Saulės centras iš tikrųjų pakyla ir nusileidžia su 12 valandų skirtumu.
Tačiau kadangi saulėtekį ir saulėlydį matuojame laikydami Saulę disku, viršutinis Saulės kraštas pasirodo šiek tiek anksčiau, o nusileidžia šiek tiek vėliau nei centras. Dėl šio skirtumo daugelyje platumų lygiadienio dieną dienos šviesos trukmė pailgėja keliomis papildomomis minutėmis.
Kitas kintamasis veiksnys yra tai, kad Žemės atmosfera – kaip lęšis – iškreipia Saulės šviesą. Dėl šio iškraipymo Saulė atrodo esanti aukščiau nei jos tikroji padėtis horizonte.
Šis šviesos iškreipimas, žinomas kaip atmosferos refrakcija, reiškia, kad daugumoje vidutinio klimato platumų saulėtekis prasideda anksčiau, o saulėlydis baigiasi vėliau, todėl lygiadienio diena tampa šiek tiek ilgesnė už naktį.
Be to, vietos oro sąlygos gali turėti įtakos atmosferos refrakcijos stiprumui. Temperatūra, drėgmė ir barometrinis slėgis – visa tai daro įtaką šviesos iškreipimo laipsniui, rašo „TimeAndDate“.