Gintaro Gesevičiaus paroda – savas atėjuonis ir jo kūrybinė išpažintis

Iš Vilniaus jau seniai pabėgęs, mylimam Kirdeikių kaime (Utenos r.) gyvenantis ir kuriantis Gintaras Gesevičius Ignalinos krašte irgi jaučiasi savas, todėl jau ne pirmą kartą čia pristato savo kūrybą.

Šia paroda ignaliniečiams, kultūrininkams jis sakė norėjęs parodyti, kad yra ne vien tapytojas. Parodoje matai įvairių kūrybinių etapų pavyzdžius – ir praeito amžiaus devinto dešimtmečio, ir pačius naujausius, šiemet gimusius. Viskas taip gražiai dera, susišaukia, yra atpažįstama bei gimininga.

„Aš jau negaliu sukurti kaip tada. Lygiai kaip ir eilėraščio apie meilę negali parašyti taip, kaip rašei būdamas 16-kos metų. Tačiau braižas lieka tas pats...“,– kalbėjo Gintaras.

Menas yra tai, kas unikalu, nes jis gimsta iš individualios žmogaus patirties, jausmų, mąstymo ir pasaulio suvokimo. Unikalumas mene atsiranda ne tik iš technikos ar stiliaus, bet ir iš vidinio autoriaus pasaulio, vertybių, tikėjimo, gal kiek mažiau iš aplinkos ir laikmečio, kuriame jis gyvena.

Renginį pradėjusi muziejininkė Agnė klausė, kodėl būtent toks parodos pavadinimas. Kaip sakė menininkas, išpažintis – tai nuodėmių ir klaidų pripažinimas, gailėjimasis ir atleidimas. Jis pats yra atlikęs viso gyvenimo išpažintį ir gavęs sustiprinimo ligoje sakramentą, žmonių klaidingai vadinamą paskutiniu patepimu.

Gintarui tai buvo sakramentas gyvenimui, vidinei ramybei, šviesai ir gėriui, kuriems atvira jo širdis ir visi kūriniai tai spinduliuoja. Menininkui labai svarbus tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu, savęs suvokimas kaip įrankio Kūrėjo rankose, todėl ir talentas – tai ne asmeninis nuopelnas, o dovana, kurią su dėkingumu reikia nešti ir atiduoti žmonėms.

Gesevičiaus darbai – nepaprastai viltingi, šviesūs. Juk menininko paskirtis – skleisti šviesą, priminti apie gėrį, kviesti jausti giliau, pakelti akis aukščiau. Drobėse atsiveria fantastinių pasaulių peizažai, kuriuose gali pajusti čiurlioniškos dvasios atgarsius, vaizdų muzikalumą, regėti piramidžių, paukščių, neregėtų šviesulių įvaizdžius. Gintaro kūryboje viskas ryškiau, spalvingiau, ekspresyviau.

„Aš be muzikos negyvenu...“,– dar viena labai svarbi kūrėjo mintis. Gintaras mėgsta pagroti gitara, tapydamas klausosi muzikos. Ir parodoje, apžiūrint paveikslus, skambėjo muzika. Ne ta švelnioji fonui palaikyti, o ta, kuri giliau užkabina ir labiau sielą gnybteli. Kūrėjui muzika nėra papildomas elementas, o esminė jo vidinio pasaulio dalis.

Todėl ir parodoje ji veikia ne kaip dekoracija, o kaip pagalba suvokti, daugiau įžvelgti. Gintaro paveikslai – ne šiaip grožėjimuisi, jie kviečia sustoti, įsiklausyti, pažvelgti į savo vidų. Net vaikiškų knygelių iliustracijos kitokios – labai prasmingos, iškalbingos ir smagiai išmintingos.

„Gera, kad jūs būtent šiame krašte nuleidęs inkarą, kad esate ne svečias, o vietinis...“,– sakė paroda džiaugęsis ir kasmet savo kūrybą Ignalinoje pristatyti kvietęs Ignalinos rajono savivaldybės meras Laimutis Ragaišis. Autorių sveikino Švietimo ir kultūros skyriaus vedėja Gražina Mackonienė, Ignalinos rajono kultūros centro režisierė Jurgita Stalauskienė, perdavusi šiltus linkėjimus nuo direktorės Astos Sieliūnienės.

Gražią ir didelę kūrybos parodą G. Gesevičius Ignalinos kultūros centre surengė 2024 m. liepos mėnesį, tuomet meniškai pasveikino ignaliniečius miesto šventės proga. Gerai Gintarą pažįstantis Saldutiškio seniūnas Domantas Žilėnas priminė, kad kaimo žmonės tą, kuris iš kitur atvykęs, visada, kad ir po daugelio metų, vadins atėjuoniu, bet jis visiems kaimams ir visoms bendruomenėms linkėjo tokio atėjuonio kaip Gintaras.

Seniūnas pasakojo apie gražius ir prasmingus menininko darbus, bendruomenę džiuginančius Žolinės plenerus. Kirdeikiuose Gintaras jau surengė 7 tapybos plenerus, taip dar labiau išgarsindamas šią gražią vietovę. Atstatinėjant sudegusią Labanoro bažnyčią, dailininkas dovanojo nemažai paveikslų, kurie buvo parduoti aukcione. Restauruojant senus parapijos namus, jų langus prikėlė naujam gyvenimui – šie virto paveikslais.

Sveikinimus iš Utenos rajono savivaldybės atvežė Kultūros skyriaus specialistė Regina Skomskienė – nuostabių akvarelių kūrėja, Gintaro plenerų dalyvė ir jo gera bičiulė: „Esi savas, gyveni ant rubežiaus, todėl ir Utena, ir Ignalina tavimi draugiškai dalijasi. O tavo asmenybė tokia daugiabriaunė, kad ji vis kitaip, vis naujomis spalvomis nušvinta.“

Apie savo įspūdžius Žolinės plenere pasakojo ir Gintarui dėkojo bei jo paroda džiaugėsi Ignalinos krašto dailininkė Nijolė Trinkūnienė. Bičiulį smagiai pasveikino Lietuvos puodžių karalius Vytautas Valiušis, laikraščio „Utenos diena“ redaktorius Vytautas Ridikas ir kt. Apie daugiaprasmius paveikslus, kviečiančius pabūti tarp žemės ir dangaus, kalbėjo sveikinimus užbaigusi Ignalinos krašto muziejaus direktorė dr. Regina Mikštaitė-Čičiurkienė.

Parodos autorius visiems dėkojo už jam skirtą laiką, dėmesį, gražius žodžius ir tarsi kvietė gyventi kaip jis – po vieną dieną, džiaugiantis buvimu čia ir dabar. O Gintaro kūryba bei jo šviesiu buvimu Ignalinoje džiaugėsi ir žmona Jūratė.

Gintaras Gesevičius gimė Kaune 1952 metais. Baigė Kauno dailės mokyklą, studijavo Vilniaus dailės institute (dabar – Dailės akademija) ir įgijo grafiko specialybę. Nuo 1980 m. – Lietuvos dalininkų sąjungos narys. 2005 m. jam suteiktas meno kūrėjo statusas.

Kūrėjas dalyvavo keliasdešimtyje grafikos, plakatų ir tapybos parodų (Lietuvoje, Belgijoje, Vengrijoje, Švedijoje, Suomijoje, JAV, Rusijoje, Estijoje, Prancūzijoje, Japonijoje... ). Daug dirbo kaip knygų iliustratorius. Jo kūryba buvo įvertinta diplomais ir premijomis (gavo GRAND PRIX Baltijos plakato parodoje 1992 m). G. Gesevičiaus paveikslų yra įsigijęs Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, įvairios įstaigos bei privatūs kolekcininkai.