„Ars Via“ aukcione – nuo S. Daukanto gramatikos iki Lietuvos modernizmo dailės šedevrų

Aukcioną pradės šešios Pranciškaus Smuglevičiaus (1745–1807) perpieštos antikinės scenos iš Lodovico Mirri 1776 m. Paryžiuje išleisto Nerono Aukso rūmų freskų albumo.

Vienas garsiausių lietuvių dailininkų P.Smuglevičius, gavęs Abiejų Tautų Respublikos valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio protekciją ir remiamas LDK iždo, nuo 1765 m. mokėsi Šv.Luko akademijoje Romoje. Tuo metu vietinis antikvaras ir paveikslų pirklys L.Mirri ėmėsi iniciatyvos už savo lėšas atkasti vadinamąsias Tito termas (vėliau istorikai išaiškins, kad tai – ne Tito termos, o Nerono Aukso rūmų griuvėsiai).

Buvo atkasta 16 užgriuvusių kambarių su turtinga sienų tapyba su gausia ornamentika. Jai perpiešti L.Mirri pasamdė P.Smuglevičių ir architektą Vincenzo Brenną. Jų piešinius Romos graveris Marco Carloni vėliau išraižė vario plokštėse, jie buvo atspausti, kai kurie – ir nuspalvinti, bei surišti į albumą.

Šio albumo įtaka Europos menui didžiulė: freskų kopijos plačiai paplito ir tapo pavyzdžių rinkiniu įvairių meno šakų atstovams. Ypač įdomus aukcione siūlomas lakštas – P.Smuglevičiaus „Vežimėlis su vynuogėmis“, kurio raižinį nuspalvino M.Carloni.

Aukciono kolekcijoje yra ir nedidelis XIX a. piešinys, vertas atidesnio žvilgsnio: tai Mykolo Elvyro Andriolio „Konrado Valenrodo mirtis“ („Štai nuodėmės, mane žūtin palenkę!“). Autorius – Vilniuje gimęs italų kilmės dailininkas, studijavęs Tapybos ir skulptūros mokykloje Maskvoje, Peterburgo dailės akademijoje, tobulinęsis Šv.Luko akademijoje Romoje.

M.E.Andriolis iliustravo ne vieną literatūros veikalą, tarp jų – ir Adomo Mickevičiaus „Konradą Valenrodą“. Piešinys „Konrado Valenrodo mirtis“, dabar esantis privačiame rinkinyje Vilniuje, neabejotinai buvo sukurtas kaip knygos iliustracija: jo signatūra įrašyta apversta veidrodiniu būdu, kad atspausdinus „atsiverstų“. 1884 m. data nurodo, kad piešinys buvo sukurtas Paryžiuje, kuriame dailininkas gyveno ir dirbo 1883–1886 m.

Tikslios ir išraiškingos linijos, dramatiški šviesos ir šešėlių kontrastai kuria vidinės įtampos prisodrintą sceną, atliepiančią A.Mickevičiaus romantinės poemos kulminacijos nuotaiką. Piešinyje vaizduojama tiesos atskleidimo scena, kai, nusimetęs Konrado kaukę ir trypdamas kojomis kryžiuočių magistro apsiaustą, lietuvis Alfas, klasta sužlugdęs kryžiuočių galybę, užbaigia savo gyvenimą išgerdamas nuodų taurę.

Konrado Valenrodo tema M.E.Andriolio kūryboje užima ypatingą vietą. Pats dailininkas už dalyvavimą 1863 m. sukilime buvo nuteistas, bet iš kalėjimo pabėgo. 1866 m. vėl buvo suimtas ir penkeriems metams ištremtas į Viatką. A.Mickevičiaus „Konradas Valenrodas“ traukė dailininką-sukilėlį paslėptomis prasmėmis, leidžiančiomis alegoriškai susieti poemos pasakojimą su pasipriešinimo kovų realijomis.

Akiai malonių vaizdų gerbėjus galėtų sudominti Juozapo Marševskio 1870 m. nutapytas paslaptingas „Italijos peizažas“. J.Marševskis (1827–1874) taip gimė Vilniuje, čia gavo tapybos pradmenis privačiai mokydamasis pas dailininką Vincentą Dmachauską. Vėliau J.Marševskis įstojo į Peterburgo dailės akademiją, kurią sėkmingai baigė. Dailininkas visą savo gyvenimą beveik išimtinai tapė peizažus: Italijos, Vokietijos, Ukrainos ir, žinoma, gimtosios Lietuvos kraštovaizdį.

Peterburge studijavo ir Aleksandras Šturmanas (1869–1944), vadinęs save keliaujančiu menininku. Dailininko Ferdinando Ruščico kvietimu jis gyveno ir Vilniuje: dėstė Stepono Batoro universitete mokydamas studentus natiurmorto ir peizažo meno. A.Šturmanas buvo tokių dailininkų, kaip Vladas Drėma, Česlovas Znamierovskis, Rafaelis Chvolesas ir kt., mokytojas. Pats buvo reto talento koloristas, itin subtiliai jautęs spalvas: tai galima pastebėti ir aukciono paveiksle „Rytietiško miesto motyvas“.

Mstislavo Dobužinskio (1875–1957) piešinys „Kauno panorama“ iš ciklo „Senoji Lietuva“ – kuklaus juodai balto kolorito, eskizine maniera atliktas pieštuku ir tušu. Dailininkas pasirinko Kauno senamiesčio panoraminį vaizdą nuo Aleksoto pusės: jame atpažįstami grakštūs Rotušės ir Šv.Pranciškaus Ksavero bažnyčios bokštai, šviesus Jėzuitų vienuolyno kompleksas, Vytauto Didžiojo bažnyčios ir Arkikatedros siluetai, apsupti panemunės krantinių augalijos. Miestui, kuriame apsigyveno 1929 m., M. Dobužinskis paskyrė daugiau kaip tris dešimtis savo kūrinių.

O štai Jono Mackevičiaus (1872–1954) „Peizaže“ – romantizuotas lietuviško dvaro motyvas. Studijų Sankt Peterburge laikais dailininkas priklausė „Peredvižnikų“ grupei, vėliau 15 metų praleido Italijos Kaprio saloje. Sugrįžęs gimtinėn, iki 1940 m. Kauno meno mokykloje dėstė akvarelę ir piešimą. Tapytojas buvo pirmosios lietuvių dailininkų parodos dalyvis (1907 m.), įstojęs ir į Lietuvių dailės draugiją.

Kazio Šimonio (1887–1978) tarpukario laikų pastelėje „Liūdesys“ lengva atpažinti lietuvių modernizmo pradininką, savo kūryboje jungusį tautinę pasaulėjautą ir naujas Europos meno kryptis. K.Šimonio darbai pasižymi geometrizuota forma, dekoratyvumu ir savita „šviesos architektūra“, kurią menininkas kūrė pasitelkdamas trikampių, briaunų, laiptuotų struktūrų kompozicijas. Tapęs vienu originaliausių Lietuvos modernistų, K.Šimonis derino kubizmo, ekspresionizmo ir simbolizmo elementus su lietuviškos dvasios ir pasakos atmosfera.

Šiuolaikinis dailininkas Arvydas Šaltenis, 2024 m. apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija, – išskirtinė figūra lietuvių tapyboje, dekoratyvų tapybos pobūdį pakeitusi į metaforišką kasdienių įvykių pasakojimą ir ekspresyvią tapybos kalbą. 1975 m. kūrinys „Brolis, II (Žmogaus galva)“ – ankstesnio jo darbo, dabar saugomo MO muziejaus rinkinyje, replika, kurta su intencija „patobulinti pirmąjį“.

Savo brolį, prozininką ir dramaturgą Saulių Šaltenį, tapytojas užfiksavo ligoninėje, į kurią šis pateko po tarnybos sovietinėje armijoje. Plikos galvos profilis, pilkšva „fufaikė“– užuominos į kareivišką uniformą ar sistemos unifikuojamą žmogų. Brolio portrete ieškoma ne išorinio panašumo, o susitapatinama su jo tuometine jausena.

„Ars Via“ aukcione rasite ir dailininkų Vytauto Igno, Stasio Krasausko, Augustino Savicko, Kosto Dereškevičiaus, Mikalojaus Povilo Vilučio, Stasio Eidrigevičiaus kūrinių.

Aukciono senųjų knygų „lentynoje“ šįkart – nemažai knygų iš Lietuvos teisės istoriko Konstantino Jablonskio (1892–1960), kalbininko Jono Jablonskio sūnaus, asmeninės bibliotekos. Vienoje iš jų – 1917 m. išleistuose „Aritmetikos pradmenyse“ yra ir J.Jablonskio ranka įrašyta dedikacija sūnui.

Iš tėvo bibliotekos K.Jablonskis perėmė ir 1870 m. išleistą Fridricho Kuršaičio „Vokiečių-lietuvių kalbų žodyną“. Tai liudija jo žento Juozo Rimanto atsiminimų rankraštis, pridedamas prie minėto žodyno, vadinamo J. Jablonskio parankine knyga. Kelios smulkios marginalijos žodyne, tikėtina, rašytos J.Jablonskio ranka.

Tarp senųjų knygų – ir Konstantino Semenavičiaus „Artilerijos menas“ (pirmasis lotyniškasis 1650 m. leidimas) bei Motiejaus Valančiaus „Žemaičių vyskupystės“ dvitomis (1848 m. Juozapo Zavadskio spaustuvės leidimas).

Itin reta knyga laikoma Simono Daukanto „Lotynų kalbos gramatika mokykloms“, 1837 m. išleista Petrapilyje (Sankt Peterburge). Tai – pirmasis spausdintas S.Daukanto darbas, pasirašytas jo tuometiniu slapyvardžiu „K. W. Mylė“.

Brangiausias aukcione šįkart įkainotas ne paveikslas, o didžiule retenybe laikomas Pompėjaus Batiuškovo „Vilniaus albumas“, 1872 m. išleistas Berlyne. Jo pradinė kaina – 28 tūkst. eurų.

Iliustracijos šiam albumui buvo kuriamos pagal dailininkų Ivano Trutnevo ir Vasilijaus Griaznovo darbus. Vaizduojami įvairūs Vilniaus ir jo apylinkių objektai: stačiatikių cerkvės, Gedimino pilies griuvėsiai, Trakų pilis ir kiti istoriniai statiniai. Albume naudota pažangi to meto technika – chromolitografija, leidusi tiksliai ir spalvingai perteikti architektūros vaizdus.

Kartografijos skyriuje pirkėjo laukia 1631 m. Radvilos Našlaitėlio „LDK žemėlapis“. Tai – Lietuvos kartografijos pasididžiavimas ir vienas geriausių Renesanso epochos kartografinių darbų, kuris vėliau dar beveik pusantro šimto metų buvo kopijuojamas, perdirbinėjamas ir spausdinamas įvairiuose atlasuose.

Autografų kolekcininkams siūlomi rašytojų Antano Baranausko, Vilhelmo Storostos-Vydūno, Bernardo Brazdžionio, Salomėjos Nėries parašai, rankraščiai, laiškai.

O tarp įvairenybių – nemažai istoriškai vertingo sidabro: 1802 m. išleistas medalis, skirtas Vokietijos valstybės monarcho Frydricho Vilhelmo III ir Rusijos imperatoriaus Aleksandro I susitikimui Mėmelyje, 1915 m. Raudonojo Kryžiaus draugijos ženklelis bei 1923 m. Dotnuvos žemės ūkio technikumo absolvento ženklas.