Nors parodos katalogas bus pristatomas Vilniaus knygų mugėje, I. Račickas pasidalijo mintimis apie įdomų atradimą.
– Kas paskatino domėtis menininko lietuvių kalbos žiniomis?
– Dailininkas, kompozitorius, pianistas ir filologas Napoleonas Orda – menininkas, kuriam Lietuva, Lenkija, Baltarusia yra skyrusi ne vieną mokslinę konferenciją, paskelbusi tyrimų, bet įdomu, kad niekas iki tol nepastebėjo vienos iš akvarelių kitoje pusėje ranka užrašyto eilėraščio, nors ne vienas mokslininkas tą akvarelę „čiupinėjo“. Rengiant tarptautinės parodos „Senoji Lietuva Napoleono Ordos akvarelėse“ katalogą, atidžiai peržiūrėjome visus su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste susijusius vaizdus. Aptikęs eilėraščio posmą lietuvių kalba ir neradęs mokslininkų komentarų apie šį užrašą anksčiau skelbtuose tyrimuose, susidomėjau.
Akvarelės nėra pačioje parodoje – N. Orda nutapė du Palangos vaizdus ir į Vilnių atsivežėme vieną iš jų, kaip mums atrodė, – gražesnį. Valdovų rūmų muziejuje eksponuojame 238 menininko darbus iš Krokuvos nacionaliniame muziejuje saugomų beveik tūkstančio kūrinių. Leidžiant katalogą norėjome įtraukti visus tikrai aktualiausius vaizdus, todėl dar kartą atidžiai peržiūrėjome Lenkijoje likusią rinkinio dalį. Gavę papildomų skaitmeninių vaizdų ir aptikome tą eilėraštį.
– Kokiam vaizdui N. Orda skyrė lietuviškas eiles?
– Tai buvo akvarelė, vaizduojanti Palangą, Tiškevičių dvaro parką ir pavėsinę – ne tą dvarą, kurį mes žinome šiandien. Senasis Tiškevičių dvaras buvo medinis, visiškai kitoje vietoje – ten, kur dabar yra Basanavičiaus gatvė. Gali būti, kad lenkai ar baltarusiai, tyrinėdami rinkinį, patys nelabai suprato, kas ten parašyta, – bet akivaizdu, kad tai eilėraštis, užrašytas lietuviškai, paties N. Ordos ranka. Kai atidžiau paieškojome, atradome, kad eilučių autorius – Silvestras Valiūnas, ir tai yra posmas iš jo baladės „Birutė“ – pirmosios baladės lietuvių kalba, reikšmingo kūrinio lietuvių literatūros istorijoje.
S. Valiūnas buvo sukūręs kelis eilėraščio variantus, tarp jų labiausiai skiriasi pirmo posmo antra eilutė. N. Ordos užrašytame variante pasirinkta antirusiška versija, kuri pabrėžia, kad būtent priešas, Rusija, išplėšė iš Lietuvos Palangą:
Ant mares Kranta Pałangas miesteli
Kuri iszplesza mums neprieteli
Ira dydis Kałnas Biruta wadintas
Zalams puszelems wirszuj abswadintas
– Ar iš dailininko ranka perrašyto posmo galima spręsti, kad jis suprato lietuviškai?
– Iki šiol vyravo nuomonė, kad N. Orda, kaip ir kiti XIX a. didikai, nors vadino save lietuviu, kalbėjo lenkiškai. Tai mūsų laikais sunkiai suvokiamas fenomenas – kaip galima vadintis lietuviu, o kalbėti tik lenkiškai? Bet, pavyzdžiui, nagrinėdami 1897 m. visuotinio gyventojų surašymo duomenis galime pastebėti, kad didžioji dalis žmonių save suvokė kaip luomo (kilmingasis ar valstietis) arba konfesinės bendruomenės (Romos katalikas, ortodoksas, evangelikas reformatas ir t. t.) dalį, o etninei tapatybei tiek dėmesio neskirta.
Grįžtant prie N. Ordos, šiek tiek keista, kad šis didis kūrėjas mokėjo lietuviškai, nes jo gimtoji kalba tikrai buvo lenkų: 1856 m. Paryžiuje išleistas N. Ordos vadovėlis „Lenkų kalbos gramatika“. Veikiausiai jis tą vadovėlį rašė savo sūnui. Jo žmona Irena Buglė (Irena Bouglé, 1824–1903) buvo prancūzė, tad N. Orda Paryžiuje augančiai savo atžalai norėjo suteikti galimybę išmokti ne vien motinos, bet ir tėvo gimtąją kalbą. Jųdviejų sūnaus vardas – Vytautas (Witold) – labai aiškiai nurodo vaiko lietuvišką, o ne lenkišką istorinę tapatybę, juk jis galėjo būti pavadintas kokiu Vladislovu ar Jogaila, Žygimantu.
Sudėję visus faktus galime teigti, kad N. Ordos pagrindinė kalba tikrai buvo lenkų. Žinome, kad vasaromis jis keliavo ir kūrė eskizus, tada žiemą liedavo akvarelę, rengdavo aprašus. Čia matome dvi kalbas: dažniausiai kairėje pusėje – lenkų, dešinėje – prancūzų. Prof. Vytautas Levandauskas pastebėjo, kad kai kuriuose aprašuose galima rasti N. Ordos lietuviškų vietovardžių kilmės paaiškinimų: ką tas žodis reiškia lietuvių kalba, pavyzdžiui, Vilkmergė – vilkas ir merga, prie Verkių rūmus vaizduojančios akvarelės yra užrašas, kad Verkiai yra nuo lietuviško išsireiškimo „verkti“.
Buvo keliama hipotezė, kad dailininkas turėjo bent kai ką suprasti lietuviškai. Atrastas eilėraščio posmas – tikriausias įrodymas, kad N. Orda tikrai lietuviškai bent jau suprato, ir suprato pakankamai nemažai, jeigu skaitė poeziją. Šiandien būtų sunku pasakyti, kokios jis buvo tautybės, – pats N. Orda teigė, kad yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietis. Jam lietuviškumas buvo istorinė tapatybė ir rėmėsi į valstybės, kuri tuo metu jau buvo sunaikinta, tradiciją.
* * *
Vasario 27 d. Vilniaus knygų mugėje vyks Napoleono Ordos akvarelėms skirtos parodos katalogo, kuriame bus galima išvysti ir paties dailininko ranka užrašytą eilėraštį, pristatymas. Valdovų rūmų muziejus į leidinį sudėjo ne tik eksponuojamų kūrinių vaizdus, bet ir netilpusius parodoje darbus, kuriuose įamžintas naikinamas okupuotos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinis paveldas. N. Ordos akvarelių paroda Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose pasigrožėti dar galima iki vasario 8 dienos.