Sukanka 35 metai, kai Sovietų Sąjungoje žlugo radikaliųjų komunistų surengtas pučas. Tai leido lengviau atsikvėpti ir nepriklausomybę gynusiai Lietuvai. Kas tomis dienomis dėjosi Vilniuje?

„Aš jus išgelbėjau nuo didelių nemalonumų“, – neabejojo Valerijus Frolovas, 2012-aisiais duodamas interviu „Lietuvos rytui“.

Šis generolas buvo paskutinis karinio Šiaurės miestelio šeimininkas – SSRS ginkluotųjų pajėgų Vilniaus įgulos vadas ir įėjo į istoriją kaip žmogus, išvedęs sovietų armiją iš Lietuvos.

Buvęs sovietų kariškis, kuris eidamas 68-uosius mirė 2014-ųjų lapkritį Minske, buvo įsitikinęs, kad Lietuvai padarė du svarbius darbus: iš karto po pučo nuramino kariauti nusiteikusius omonininkus (specialiosios paskirties milicijos būrį OMON), o vėliau pats įsodino juos į lėktuvą, be to, padėjo pabėgti Lietuvos komunistų partijos (SSKP) vadovui Mykolui Burokevičiui su keliomis dešimtimis bendražygių.

[[ge:lrytas:lrytas:71772]]

Sovietų armiją išvedus iš Lietuvos, V.Frolovas pradėjo tarnybą Baltarusijos armijoje. Išėjęs į pensiją jis dalyvavo politikoje, buvo opozicinės Baltarusijos socialdemokratų partijos vicepirmininkas, net turėjo ambicijų balotiruotis į Baltarusijos prezidentus.

– Ar apie rengiamą pučą Maskvoje žinojote iš anksto? – V.Frolovo paklausė „Lietuvos rytas“.

– Prisimenu, nutariau pažvejoti – Pabradėje, karinės įgulos teritorijoje, buvo keli ežerai. Tik pradėjo kibti – kviečia mane prie telefono. Pabaltijo karinės apygardos vado pavaduotojas reikalauja kuo greičiau grįžti į Vilnių.

Atvažiavau, užeinu į savo kabinetą. Ten sėdi karinės apygardos vado pavaduotojas ir trys tokie solidūs stambūs vyrai.

Aš klausiu: „Kas tokie būsite?“ O jie man: „KGB generolas“, „Vidaus reikalų ministerijos generolas“, „Karinių oro pajėgų generolas“. Ir liepia kitą dieną, rugpjūčio 19-ąją, šeštą ryto būti savo kabinete.

Kitą rytą ateinu, o jie man sako: „Įjunk televizorių.“ Kokį televizorių, juk 6 valandos ryto! „Junk junk“, – sako. Įjungiu – o ten „Gulbių ežeras“. Gulbės pašoka, o tada – tankai, šarvuočiai, perversmininkų – nepaprastosios padėties komiteto – pareiškimas.

Svečiai vis užeina į mano kabinetą ir sako: reikia padaryti viena, reikia padaryti kita.

– Ką būtent?

– Kaip mokė Leninas: užimti paštą, bankus, telegrafą, telefono stotį, tiltus, kelius iš Vilniaus...

Pusę dienos klausiau tų kalbų ir sakau: „Vyručiai, jūs nusiplausite, o man reikės pasilikti. Jei norite komanduoti divizijai, tad patys ir įsakinėkite.“ Beje, iš tikrųjų jie vėliau per dvi sekundes dingo.

O tuomet mano solidūs svečiai pradėjo skirstyti užduotis ir kelti kovinę dvasią: atvyko desantininkai, dar kažkokie juodai apsirengę, taip pat omonininkai.

Bet žlugus pučui staiga per sekundę visi tapo „demokratais“. Policijos akademijoje įsikūrę omonininkai tapo niekam nereikalingi.

Tomis dienomis užsukau pas Lietuvos ministrą pirmininką Gediminą Vagnorių. Jis sako: „Reikia kažką daryti su OMON!“

Veltui aš jam aiškinau, kad su jais neturiu nieko bendra, pagaliau iškėliau sąlygą: „Vyruti, parašyk man popierių!“ G.Vagnorius nenorėjo. Bet šalia buvo vicepremjeras Zigmas Vaišvila, kuris vis ragino: „Rašyk, rašyk!“

Vis dėlto iškvietė sekretorę, o ji surašė: „Lietuvos Respublikos vardu pulkininkas V.Frolovas įgaliojamas perimti savo žinion OMON, jį nuginkluoti ir paleisti.“

Aš – už to popieriaus ir pas omonininkus. Smėlio maišais užkišę langus, šarvuočius susistatę kieme. Bet niekam nei Maskvoje, nei Vilniuje jie nereikalingi: ką tik turėjo daugybę viršininkų, o dabar visi jų kratosi.

Man iš karto įrėmė į nugarą du automatus – kaip priešui. Klausiu: „Vaikinai, kur susiruošėte?“ O jie man sako: „Reikia kur nors prasiveržti!“

– Kur prasiveržti? Per valstybės sieną?

– O jei jie su savo šarvuočiais ir automatais būtų taip ir padarę? 150 idealais tikinčių ir vieningų vaikinų? Įsivaizduojate, kas būtų buvę?

Tris dienas vis važiuodavau su jais kalbėtis. Ketvirtą dieną ateinu – jie išsirikiuoja: „Lygiuot, ramiai!“ Sakau: „Būry, važiuojam!“ Pakeliui į Šiaurės miestelį paskambinau, kad ruoštų pirtį ir vaišes.

Kiekvieną dieną į Šiaurės miestelį atvykdavo Lietuvos valdžios atstovai, bandė aiškintis.

Skambino iš Maskvos: „Tu ką, pasiėmei juos pas save? Kam reikėjo juos imti?“ Visi išsigandę – juk staiga tapo demokratais. Aš jiems aiškinu: „Štai Lietuvos Vyriausybės dokumentas.“ Jie netiki. Gerai, sakau, tuoj atsiųsiu, galėsite patys pažiūrėti.

Kitą dieną užplūdo žurnalistai: „Tie niekšai grįžo į savo lizdą!“ Aš aiškinu: „Gerbiamieji, atsiprašau, bet štai Lietuvos Vyriausybės potvarkis.“ Visi neteko žado. (Juokiasi.)

– Kur tie omonininkai dingo?

– Paskambinau į Maskvą, atsiuntė lėktuvų. Susodinau omonininkus į penkis autobusus ir išskraidinau. Bet 17 vaikinų panoro tarnauti mano divizijoje.

– O kur tomis dienomis išgaravo Lietuvos komunistų partijos centro komitetas (LKP CK) su M.Burokevičiumi priešakyje?

– Aš ir juos išvežiau. Manau, teisingai pasielgiau. Tuo metu buvau komunistas. Be to, ką jūs po to būtumėte su jais darę? O čia išnyko – ir nėra.

– Ar buvote gavęs nurodymą iš Maskvos?

– Iš Maskvos karinė vadovybė man paskambino ir įsakė: „Paimk dokumentus!“ Aš klausiu: „O kaip žmonės?“ „Ne, tik dokumentus.“ „Jūs man atrodote juokingi“, – tada pasakiau. Tuo metu žmonės iš LKP CK pastato (dabar ten jūsų Vyriausybė) man be perstojo skambino: „Gelbėk, mus tuoj areštuos.“

Mano žvalgai pranešė: „Visi, kurie tik Lietuvoje turi ginklą, apsupo CK ir tuos komuniagas rengiasi imti.“ Galvoju: pasiųsiu dabar šarvuočius, prasidės šaudymas – mane pasodins. Juk, kaip sakiau, visi demokratais tapo. O nepasiųsiu – irgi pasodins.

– Kokią radote išeitį?

– Naktį aštuoni šarvuočiai įvažiavo į vidinį CK kiemą, ten prikrovė maišus dokumentų, susėdo 28 žmonės, ir kolona išvažiavo į Šiaurės miestelį. O Šiaurės miestelyje pastačiau 10 mašinų. Jie visi – į jas. Ir – fit fit. O kur jie dingo? Nežinau! Ir nesidomėjau – kam man to reikia. Tačiau neabejoju, kad pasielgiau teisingai.

– Ar vėliau buvote nuėjęs į Šiaurės miestelį pasižiūrėti?

– Būdamas Vilniuje visada nueinu. Susiradau buvusį savo kabinetą – ten kažkokia firma įsikūrusi.

– Kokį karinį miestelį palikote 1991-aisiais?

– Likus dviem savaitėms iki išvykimo į Šiaurės miestelį atvažiavo labai daug žurnalistų. Gal jie tikėjosi pamatyti barbarus, kurie viską nusiaubė ir suniokojo? Aš juos vedžiojau visur, kur tik jie norėjo, ir, man atrodo, jie buvo apstulbę.

Tomis dienomis norinčių ką nors nugvelbti buvo ir iš mūsų, ir iš jūsų pusės. Teko organizuoti sargybą. Kareivių tuo metu nebuvo, visi grįžo į nepriklausomas tapusias valstybes. Sargyboje stovėdavo karininkai.

[[ge:lrytas:lrytas:23717959]][[ge:lrytas:lrytas:24449901]][[ge:lrytas:lrytas:30220904]][[ge:lrytas:lrytas:34212359]]

Ir išsaugojome viską: net kiliminius takus, linoleumą. Iš savo kabineto dėl įdomumo pasiėmiau tik dvi kėdes – jos iki šiol stovi mano namuose ir primena tuos laikus.

– Ar, jūsų požiūriu, sovietų armija iš Lietuvos išėjo sklandžiai?

– Viskas vyko labai sunkiai. Tai labai sudėtingas techninis uždavinys. Tris mėnesius – nuo 1991-ųjų rugpjūčio pabaigos iki gruodžio, kai perdavėme karinį miestelį ir viską palikome – miegojau po 3–4 valandas per parą.

Technikos buvo labai daug, o kareivių nebuvo. Tai buvo labai sunkus fizinis darbas, ir jį dirbo karininkai.

– Kokios buvo karininkų nuotaikos? Ar jie rėmė Lietuvos nepriklausomybę?

– Tuo metu mažai galvojome apie politiką. Darbas buvo toks sunkus, kad galvoti apie Lietuvos nepriklausomybę nebuvo laiko.

Šiaurės miestelyje buvo dviejų aukštų muziejus. Aš liepiau visus eksponatus sunešti į antrąjį aukštą, o apačioje įrengti kai ką panašaus į kavinę-biliardinę. Mes ten kas vakarą rinkdavomės ir niekur neidavome į miestą.

– Ar mokate ir lietuviškai?

– „Džiaugiuosi jus sutikęs“, „Seniai nesimatėme“, „Kaip jūsų sveikata? Gerai? Labai gerai“. (Kalba lietuviškai.)

Tarnybai baigiantis man nuolat skambindavo veteranai – Lietuvoje tarnavę ir išėję į atsargą kariškiai. Jų situacija buvo labai neapibrėžta. Kai suskambėdavo miesto telefonas, aš atsiliepdavau lietuviškai: „Aš klausau jūsų!“ O jie pamanydavo, kad surinko ne tą numerį.

Šiaurės miestelyje buvo įsikūręs remontininkų batalionas – ten gulėjo krūvos gelžgalių. O karo tarnybos veteranai tuo metu net palaidoti saviškių neturėjo už ką. Tai aš jiems ne tik tą metalą, bet ir mašinų išvežti daviau. Užsidirbo pinigų, prasikūrė.

– Kas dar turėjo naudos iš Šiaurės miestelio?

– Rudaminoje buvo stačiatikių bendruomenė. Visi jos nariai priklausė kolūkiui. Ten pamačiau aštuoniasdešimtmetę moterį, kurios akys kaip kūdikio. Iki šiol prisimenu tas akis. Jas išvydęs pradėjau jiems viską vežti, organizavau traktorius, mašinas. Atidaviau labai gerą savivartį.

– Kaip tapote politiku?

– Į politiką įlindau Lietuvoje. Buvau radęs bendrą kalbą su Vytautu Landsbergiu, Gediminu Vagnoriumi, Aleksandru Abišala, Bronislovu Lubiu. Į „Geležinio vilko“ brigadą atvažiuodavau – švęsti karininkų gimtadienių.

Su visais Lietuvos vidaus reikalų ministrais draugavau. Jie man dar lietuviškus automobilių numerius davė.

Po to tarnavau, tapau Baltarusijos parlamento deputatu. Bet mokėjau tik sąžiningai kalbėti. Taigi aš išeidavau į tribūną ir kalbėdavau tai, ką matau. Ir po metų mane paskelbė liaudies priešu.

Buvo slopinamas galimas ginkluotas konfliktas

Gediminas Vagnorius, buvęs Lietuvos premjeras: „OMON išvedimas buvo labai sudėtingas procesas. Mums nekilo abejonių, kad omonininkai užsibarikadavo Policijos mokykloje ne savo iniciatyva. Telefonu su Maskva lyg ir sutardavome, kad OMON nusiginkluos, bet kiekvieną kartą pasipriešindavo pats būrys. Akivaizdu, kad jie gaudavo kitokius nurodymus.

Po ilgų stumdymųsi per omonininkų artimuosius įvyko derybos. Buvo suderinta, kad jiems bus leista išvykti iš Lietuvos, o tiems, kurie nebus pralieję kraujo, netaikyti atsakomybės. OMON vadai sutiko su tokiomis sąlygomis. Bet grįžę, matyt, gavo kitokius nurodymus iš Maskvos, pažeidė susitarimus ir nesutiko nusiginkluoti.

Tuomet buvo rastas kompromisas, kad omonininkus palydės tuometė sovietų kariuomenė. Mes pavedėme tai padaryti okupacinės valdžios kariniams daliniams, kurie mums buvo nelabai pavaldūs, bet mes jiems prigrasinome teisine atsakomybe.

Tai kainavo daug pastangų ir nervų visiems, kurie rūpinosi šia operacija.

Šiaurės miestelyje irgi prasidėjo bruzdesys. Omonininkai bandė suagituoti ir kariškius. Kol lėktuvai nepakilo, nebuvome tikri, ar omonininkai paklus nurodymams nusiginkluoti, ar pasiduos kokiai nors naujai provokacijai.

Mano manymu, V.Frolovas elgėsi protingai ir sugebėjo išlaviruoti sudėtingoje situacijoje, slopindamas galimą ginkluotą konfliktą, kurį norėjo sukelti Šiaurės miestelio kariškiai ir vadinamieji saugumiečiai iš karinės žvalgybos.“

(„Lietuvos rytas“, 2012 m.)

Ant parako statinės atsidūrusiame Vilniuje – prieštaringa sovietų generolo misija: „Aš jus išgelbėjau“ Atsukam laiką