Istorija sukasi apie tai, kaip graži mergina Bela (Emma Watson) gyvena su savo išradėju/kūrėju tėvu (Kevis Kline) mažame miestelyje kažkur Prancūzijoje, nuolat skaito knygas ir svajoja apie platųjį pasaulį. Aplinkiniai kaimiečiai ją laiko keistuole, nes ne daug kas moka skaityti ir rūpinasi tik „žemiškais“ dalykais, o mergina, pasak jų, „nuolat skraidžioja padebesiais“.
Belą įsižiūri kaimelio gražuolis, savimyla Gastonas (Luke Evans) ir išreiškią norą ją vesti. Tačiau Belai tai atrodo toli gražu ne pati geriausia mintis. Vieną dieną ji išlydi tėvą į kelionę, tačiau namo grįžta tik arklys Filipas – Bela supranta, kad kažkas ne taip ir išvyksta ieškoti tėvo. Ji randa jį užrakintą senoje pilyje ir pabando išvaduoti, tačiau čia prisistato Pabaisa (Dan Stevens) ir leidžia nebent pasikeisti vietomis. Bela išsiunčia tėvą namo, o pati pasilieka pilyje. Netrukus paaiškėja, kad Pabaisa gyvena ne vienas – visi jo patarnautojai taip pat yra pilyje, tačiau paversti (kalbančiais) daiktais.
Pabaisa iš tiesų yra princas, kuris kadaise viską vertino labai paviršutiniškai, mėgo linksmintis ir būti apsuptas gražių žmonių ir daiktų. Tačiau kartą už princo tuštybę jį nubaudė – kerėtoja pavertė gražuolį pabaisa, o jo svitą ir tarnus – daiktais. Ji paliko pilies gyventojams vienintelę viltį – jeigu Pabaisa sugebės įsimylėti, o jį taip pat kas nors pamils, burtai išsisklaidys, tačiau laiko yra tik kol stebuklinga rožė turi bent vieną žiedlapį.
Pasaka graži ir pamokanti, pavergusi daugelio širdis ne tik nuostabia ir teisinga istorija, bet ir originaliomis dainomis, kurių pagrindinė „Beauty and the Beast“ yra tokia populiari, jog girdėta net ir nemačiusiems filmo.
Visas dainas ir net porą naujų galima išgirsti ir šioje juostoje – muzika ir dainos atkurtos beveik identiškai. Kas ypač stebino, jog net scenografija ir apipavidalinimas neretai sutapdavo su animacinio filmo scenomis.
Lažinuosi, kad sekundei pasirodęs perdrėkstas princo paveikslas yra tas pats kadras, paimtas iš animacinio filmo. Būtent tada supratau, kad nostalgija žiūrint šį filmą mane aplankys ne kartą ir ne du. Nuo dainų iki kostiumų, veikėjų frazių ir gestų – viskas buvo tarsi mylimas animacinis filmas butų įgavęs realesnę formą. Šiurpuliukai bėgiojo, tikrai.
Kas buvo kitaip? Gastono parankinis Lefu (Josh Gad) tapo įdomesniu ir kiek netikėtu, nes jam suteiktas homoseksualumo tonas, kas iš tiesų labai paaiškina jo prisirišimą prie Gastono. Vietomis pakeistas arba papildytas siužetas – bandymas išsiųsti tėva į psichiatrinę ligoninę, stebuklinga pabaisos knyga, nukelianti į bet kurią pasaulio vietą, bei sustiprinta baroko tema, tokia ikoninė Prancūzijai.
Vienas įdomiausių vingių – prakalbėta apie Belos motiną. Animaciniame filme nėra užsimenama, kodėl mergina gyvena tik su tėvu ir kas nutiko mamai. Tuo tarpu filmas įtraukia ir motinos liniją, papasakoja, kas buvo ir netgi kaip. Iš tiesų rizikingas sprendimas, tačiau jis netikėtai gerai papildo istoriją ir atsako į klausimus, kurie kirbėjo nuo pat pirmo karto pamačius animacinę versiją.
Emma Watson dailiai atlieka Belos vaidmenį – graži, protinga, trapi, tačiau teisinga ir ištikima gėriui savo žodžiais ir veiksmais. Gal kiek ir keista, kad viskas vyksta Prancūzijoje, o originaliai prancūzė Bela kalba su britišku akcentu, tačiau tai tikrai netrukdo – anaiptol, suteikia jai išskirtinumo ir pabrėžia jos nepritapimą mažyčio kaimelio visuomenėje.
Vienas dažniausiai minimų dalykų apie šią ekranizaciją yra tai, kad ši žavinga britų aktorė dėl Belos vaidmens atsisakė vaidinti kritikų išgirtame ir daugybę apdovanojimų susižėrusiame filme „Kalifornijos svajos“, o į jos vietą stojusi Emma Stone gavo visų aktorių išsvajotąjį Oskarą būtent už šį vaidmenį. Ne veltui sakoma, kad vieno praradimas tampa kito atradimu.
Vertinant aktorių pasirinkimą personažams, vizualiai jie puikiai atitiko ir sutapo su animaciniais, kaip pavyzdžiui Luke Evansui, vaidinusiam Gastoną, net buvo „pripašytas“ skeltas smakras.
Kostiumų dėka aktoriai atrodė tarsi nužengę iš animacinio pirmtako ir tai tik stiprino nostalgiją. Kaip bebūtų gaila, vietomis aktorių vaidyba atrodė kiek perspausta ar kietoka, o aktorių blokavimas užgoždavo veiksmą bei dainas. Galbūt bandant atkartoti animacinio filmo veikėjus ir jų emocijas buvo persisengta ir pernelyg sukarikatūrintos vietos badė akis.
Išvada – tai, kas tinka animacijai, tikrai nebūtinai tiks ir filmui. Kiek gaila, kad bent jau man Pabaisos išvaizda buvo gražesnė (kaip ir vaidyba geresnė) nei vėliau atvirtusio princo. Gal kalti jo plaukai, kurie priminė pakulas, o gal tiesiog, vaidinti žvėrį jam sekėsi geriau, nei žmogų.
Buvo, be abejo, kas ir perspjovė originaliąją versiją – daina bare, kur dainuojama giriant Gastoną ir jo sugebėjimus, buvo papildyta dar ir nuostabiu šokiu ant stalų(!). Barokiniai kostiumai atėmė žadą, surasti nauji atspalviai pasirenkant aktorius ne vien baltaodžius bei puikiai įsiliejantys į pasaką papildomi siužetai.
O kur dar kalbantys daiktai – nepaprasto detalumo kompiuterinė grafika atrodė tiesiog pritrenkenčiai. Kandeliabras Liumjeras (Ewan McGregor) buvo tobulas tiek manieromis, tiek akcentu, tiek vaizdu – net nesupratau, kad jį įgarsina man puikiai pažįstamas aktorius. O laikrodį Klogsvortą vaidinantis seras Ian McKellen buvo nuostabus porininkas, kaip ir laikrodžio išvaizda.
Žemai lenkiuosi kompiuterinės animacijos profesionalams, kūrusiems gyvuosius daiktus bei pabaisą – vienas gražiausių ir detaliausių darbų, kokius teko matyti.
Apibendrindama galiu pasakyti, kad nors filmas vietomis priverčia neramiai pasimuistyti kėdėje dėl kapotos aktorių vaidybos, jis išpildo savo tikslą – nukelia žiūrovą į legendinio animacinio filmo aplinką ir nuotaiką. Ne tik nukelia, bet ir papildo, realistiškiau perdėlioja siužeto vingius bei atkuria nuostabias dainas.
Po filmo lieka tokia šilta, gera nuotaika ir jausmas, kad kiekvienas suranda sau lemtą antrąją pusę. Rekomenduočiau originalios istorijos mėgėjams, norintiems pažiūrėti į šią istoriją kiek iš kito kampo bei išgyventi gėrio triumfą kiek kitaip. Arba tiems, kurie pasiilgo tiesiog gražaus, teisingo filmo ir kuriems muzikiniai numeriai netrukdo.