S.Gedos (1943–2008) buvo pilna daugelyje sričių. Poeto vardas nuo pat debiutinio rinkinio „Pėdos“ 1966 m. tapo avangardinių ieškojimų sinonimu. Garsiausios jo poezijos knygos – „Strazdas“, „Žalio gintaro vėriniai“, „Žydinti slyva snaigyno ežere“, „Mamutų tėvynė“, „Babilono atstatymas“, „Varnėnas po mėnuliu“, „Jotvingių mišios“, „Skrynelė dvasioms pagauti“.
S.Geda buvo ir produktyvus vertėjas. Jis išvertė „Giesmių giesmę“, „Psalmių knygą“, Dante's „Dieviškąją komediją“, Koraną, Ch.Baudelaire'o, F.Villono, kitų garsių poetų eilėraščių.
2007 m. S.Geda stojo prieš teismą apkaltintas dukters sveikatos sutrikdymu. Dukterį Uršulę sužalojusį poetą Vilniaus apygardos teismas pripažino kaltu ir skyrė 3 metų laisvės atėmimo bausmę. Likus kelioms dienoms iki mirties rašytojas teisme prisipažino sužalojęs dukterį, tėvui atleido ir duktė. 2008 m. gruodžio 12 d. poetas buvo rastas negyvas savo namuose.
S.Geda buvo ne tik talentingas kūrėjas, bet ir puikus kalbėtojas, pašnekovas, pasižymėjęs ir drąsa, ir išmintimi, ir paradoksaliu mąstymu.
2023-ųjų vasario 4-ąją minimas S.Gedos gimimo 80-metis. Tad šia proga šviesaus atminimo S.Geda teprabyla daugybėje interviu šių eilučių autoriui išsakytomis mintimis apie tai, kas jam greičiausiai buvo svarbiausia.
Apie poeto ausis
„Esu sakęs, kad nemėgstu poetų, kuriems meška yra užmynusi ant ausies. Šiaip ar taip, kalba išmokstama ausimis, o poezija atsiranda iš kalbos.
Juk geriausiai girdime savo gimtąją kalbą – ne vien prasmes, o ir melodiją. Borisas Pasternakas yra pasakęs, kad, viena vertus, poezijos žodis yra neatskiriamas nuo reikšmės, kita vertus, garsas irgi yra dalis reikšmės.
Taigi be ausų parašyta poezija yra paprasčiausiai sugalvota. Poezija vis dėlto turi skambėti. Privalo būti tam tikra poezijos muzika“.
Apie pavasarį
„Poezija, o ypač lietuvių, stipriai susijusi su pavasariu. Neretai net pagalvoju, kad mūsų pasąmonę ir sąmonę išties labai veikia klimatas.
Juk pavasarį ir prasideda tikrasis seksas, tikroji erotika, ar ne? Įvairiausi gyviai – vabalai, paukščiai – krušasi, duodasi. Net dangus skamba, ežerai ūžia. Juk tai irgi poezija.
Tiesa, dailėtyrininkas Alfonsas Andriuškevičius, kalbėdamas apie mano eilėraštį „Slankos netoli nuo Zujūnų“, pasakė, kad jeigu taip, kaip jame elgiasi putpelės ir kurapkos, gamtoje elgtųsi žmonės, tai būtų vadinama pornografija, o seksas tarp gyvuliukų ar paukščių vyksta visur ir visada ir yra įdomus, erotiškas, turintis daug intrigos“.
Apie svarbias vietas
„Vilniuje aš esu gyvenęs daugelyje vietų. Man svarbios tos, kurias iki šiol sapnuoju.
Tarkim, iki šiol sapnuoju kažkokius uždarus kambarius, kuriuos aš linkęs sieti su gyvenimu Vokiečių gatvėje.
Labai ilgai sapnavau vandenį. Mat aš užaugau prie ežero. Paskutiniame sapne plaukiau tuo ežeru, bet buvo baisiai šaltas vanduo. Nuo tada jo nesapnuoju.
Vieta svarbi tada, kai pradedi ją sapnuoti.
Yra daug vietų, kurių aš nesapnuoju. Vadinasi, jos mano sąmonei, pasąmonei ir galbūt kūrybai nieko nereiškia“.
Apie vertėjo darbą
„Nuo seno egzistuoja problema, ar poezija apskritai yra išverčiama. Galiu pasakyti, jog išverčiama, bet į kitą stilių – į tą, kuriuo pats rašai. Sunku iššokti aukščiau savo bambos.
Verčiant galima pridaryti nesąmonių, klaidų, kurių žmonės niekaip negali atleisti. Kartą įpykęs užrašiau tokį sakinį: „Vertėjo darbas panašus į kelią, kuriame prikasinėta vilkduobių. Kas tuo keliu eina, tas būtinai įkris“. Todėl poezijos vertėjui reikia būti labai atsakingam“.
Apie Korano vertimą
„Versdamas Koraną supratau, kad islamo moralinės vertybės yra tos pačios kaip ir mūsų. Supratau, kad gali būti visai kitas požiūris į tas pačias moralines ir sakralines vertybes.
Koranas man kita šviesa apšvietė visą krikščionišką vaizdiniją. Supratau, kad Dievas gali būti kitoks.
Dievas yra vienas, bet jo pavidalų yra daug“.
Apie Ch.Baudelaire'ą
„Šėtoniškas Ch.Baudelaire'o „Piktybės gėlių“ turinys veikia vertėjo sąmonę ir jauseną.
Ch.Baudelaire'as, galima sakyti, man išardė pasąmonę, atėmė daug sveikatos. Sakoma, kad vertimai padeda užpildyti tą tuštumą, kai pačiam nesiseka rašyti. Bet pildydamas tą tuštumą atiduodi labai daug savęs.
Gražią ir tikslią frazę yra pasakęs rusų poetas Davidas Samoilovas: „Vertimas yra kraujo paskolinimas, donorystė“. Bet blogiu Ch.Baudelaire'as manęs neužkrėtė, nes tokio amžiaus žmogus kaip aš savaime per ilgą gyvenimą yra užgyvenęs ir pagiežos, ir pykčio“.
Apie Dante's „Pragarą“
„Dantes's „Pragaras“ šiuolaikiniams skaitytojams gali būt aktualus labai daug kuo. Tarkim, kuriame pragaro rate tūno visas mūsų elitas ar politikai. Dante labai gražiai savo meto gyvuosius iškaišiojo po devynis pragaro ratus – pradedant vyskupais ir baigiant politikais.
Dante's supratimu, kasdienis gyvenimas yra pragariškas. Pragaras – savotiška žmogaus būsena. Kai pasikalbu su žinomais dailininkais ar kompozitoriais, dauguma jų pripažįsta, jog per gyvenimą suprato, kad pragaras yra čia. Mes visi iš to pragaro stengiamės išlįsti, bet kartais patenkame į dar didesnį“.
Apie dienoraščių rašymą
„Aš labai nemėgstu akademinio pasakojimo – mėgstu gretinimus didelėse erdvėse ir istorijos laikuose. Mano mąstymui būdingas keistas asociatyvumas, paradokso logika.
Rašydamas dienoraščius, aš turėjau dar ir tokį kiek utopišką planą – stengiausi pasižiūrėti, kiek prisimenu, kiek galiu užrašyti istorijų – kvailiausių, absurdiškiausių, protingiausių, graudžiausių istorijų“.
Apie vidinius sprogimus
„Buvau įsivėlęs į gryną politiką, įvairius judėjimus, bet tai nuo rašančio žmogaus turėtų nubėgti kaip vanduo nuo žąsies.
Žmogus gyvas tol, kol jame veikia kažkokie vidiniai mechanizmai. Ir tie vidiniai vitaliniai sprogimai gal įvyksta iš nevilties.
Kai nualina visokios pareigos, visuomeninio darbo tuštybė, imi galvoti, ar dar esi žmogus, ar tau rūpi, tarkim, žolė, medis, moterys, vaikai, alkoholis, paveikslai, muzika, ar vidinis turinys tėra visokios kalbos?“
Apie literatūros premijas
„Premijų nebūna per daug. Juk kai geri vyną ar alų, jo nepasidaro per daug. Žinoma, kad smagu gauti premijas. Manau, tie, kurie sako, kad jiems premijos nieko nereiškia, truputį pozuoja.
Kai ką nors sukuri, imi laukti, tikėtis, kad tai pripažins, įvertins vienas, du, trys, keturi ar penki artimi žmonės. Vieniems tai – žmona, kitiems – meilužė, tretiems – penki ar septyni kolegos. Man džiugu, kai mano darbą įvertina tie penki ar septyni kolegos“.
Apie poeto senatvę
„Pastaruoju metu mane labiausiai kamuoja baimė, kad taip ir numirsiu nieko gera neparašęs.
Senatvė susijusi su nemiga, o visa poezija – su viena ar dviem gerom, įsimintinom, gal tobulom eilutėm.
Jeigu turi tą eilutę, gali ramiai miegoti.
Kita vertus, būk parašęs kad ir šimtą knygų, vis tiek būsi niekas, jeigu tos eilutės nebus“.
Apie užklupusias bėdas
„Nelaimės ir kenkia, ir padeda. Jos kenkia sveikatai.
Užuot mėgavęsis gyvenimo malonumais, turi daug laiko skirti grumtynėms su nelaimėmis. Jos padeda tuo, kad atsiduri ekstremaliose situacijose.
Nuolatos žinai, kad tave gali išgelbėti tik darbas.
Nelaimių laikotarpiais pasikliaunu lemtimi. Tarkim, buvau įsitikinęs, kad kol neišversiu visos Dante's „Dieviškosios komedijos“, man negali atsitikti nieko bloga.
Išverčiau ir tada prasidėjo pragaras“.
