„Neramu, kad galime prarasti specifines savybes, detales bei elementus, dėl kurių kitame pasaulio krašte parašytas eilėraštis tampa išskirtinis. Noriu, kad lietuviškas eilėraštis išmokytų to, ko gali išmokyti tik lietuviškas eilėraštis“, – sako vienu ryškiausių naujosios Latvijos poezijos kartos balsų vadinamas A. Vigulas.
Vilniuje poetas pristatys į lietuvių kalbą Dominyko Norkūno išverstą ir leidyklos „Baziliskas“ išleistą poezijos rinkinį „Blusų cirkas“. Pristatymas vyks vasario 28 d., šeštadienį, 20 val.
A. Vigulas ataskė į klausimus.
– Vertėjas D. Norkūnas į lietuvių kalbą išvertė jūsų eilėraščių rinkinį „Blusų cirkas“. Ką jums reiškia tokia kaimyniška draugystė?
– Iš tiesų tai – pirmoji mano knyga lietuvių kalba. Nuo 2009-ųjų lietuviškai pasirodė keletas mano eilėraščių, įvairiomis progomis surengiau poezijos skaitymų, – nuostabi patirtis. Supažindindami Lietuvos skaitytojus ne tik su latvių, bet ir apskritai su šiuolaikine poezija, vertėjas D. Norkūnas ir visa leidyklos „Baziliskas“ komanda atlieka didžiulį darbą. Labai džiaugiuosi, kad mano knygą išleido būtent jie.
– Ar esate mėginęs savo eilėraščius skaityti vertimo kalba? Kaip jie jums skamba lietuviškai?
– Man susidaro įspūdis, kad lietuviams latvių kalbą suprasti lengviau nei latviams – lietuvių. Kadangi tai mano eilėraščiai, lietuvišką jų vertimą suprantu geriau nei atsitiktinį tekstą, bet, tiesą sakant, man vis dar sunkiai sekasi. Neabejoju, Dominykui vertimas puikiai pavyko, man smagu girdėti savo eilėraščius skambant lietuviškai.
– „Blusų cirkas“ bus pristatytas Vilniaus knygų mugėje. Ką gi tos blusos mums parodys?
– Kai šalta, mano mažieji artistai miega žiemos miegu, tačiau jie mielai pasirodys Vilniuje, o kai kurie iš jų, galbūt, norės čia ir likti (šypsosi).
– Jūs pats ir rašote, ir verčiate poeziją. Kiek vertimuose yra asmeninio poetinio žodžio?
– Sakyčiau, kad mano poetinę kūrybą labiau veikia verčiami tekstai, o ne atvirkščiai.
– Radau tokią jūsų eilėraščio eilutę: „Aš noriu, kad mano tiesioji būtų arti žemės.“ Rodos, poetai dažniau skraidžioja padebesiais, nei linksta prie žemės. Kaip, jūsų nuomone, keičiasi šiandienos poezija, kaip ją veikia dabartis?
– Poetai yra jautrios būtybės, tik aš manau, kad geriausieji poezijos pavyzdžiai išsaugo natūralų savo branduolį, šiuolaikinės ligos – ypač kūrybiškumą neigiamai veikiantis dirbtinis intelektas – jo neįveikia. Poezija nėra iš tų jėgų, kurios galėtų transformuos dabartį, tačiau ji galėtų išjudinti dabartyje veikiančias jėgas. O tai galėtų mums atnešti įspūdingų rezultatų.
– Ar šiandien poezija dar gali būti universali – „suprantama bet kurioje pasaulio vietoje, bet kuria kalba“? Ar ji neišvengiamai skamba tik lokaliai, ten, kur ją geriausiai supranta?
– Poezija tampa vis universalesnė, man taip atrodo. Pasaulis šiandien labiau susijungęs nei kada anksčiau ir man labiau neramu, kad galime prarasti specifines savybes, detales bei elementus, dėl kurių kitame pasaulio krašte parašytas eilėraštis tampa išskirtiniu. Noriu, kad lietuviškas eilėraštis išmokytų to, ko gali išmokyti tik lietuviškas eilėraštis.
– Kai kurie jūsų eilėraščiai iškyla tarsi dokumentikos kadrai. Ką reiškia poetui išsaugoti momentą?
– Eilėraštis yra tarsi polaroidinė nuotrauka, tik jo ekspozicija trunka daug ilgiau. Eilėraštyje užfiksuojama ir išsaugoma tam tikro laiko akimirka, netgi jei toji akimirka tėra vaizdinys poeto galvoje.
– Kodėl sunkūs laikai yra geri laikai poetams?
– Sakyčiau, kad sunkūs laikai yra sunkūs visiems. Kai kuri, turi būti susikaupęs, o, nuolat patirdamas stresą, pavyzdžiui, kai esi alkanas ar kenti skausmą, susikaupti negali. Sunkiomis sąlygomis gyvenantys menininkai kuria nepaisydami sąlygų, o ne dėl jų ar jų įkvėpti.
– Debiutavote gana jaunas, šiandien esate pripažintas poetas, kurio knygos išverstos beveik į dvidešimt kalbų. Ar prisimenate pradedantįjį Arvį?
– Nelabai, šiandien save pažįstu daug geriau. Ankstyvoji jaunystė – gražus laikas, tačiau tokiu jis tampa, kai atsigręži į praeitį. Mano viduje egzistuoja daugybė dalykų, kurie nepakito nuo tada, kai man buvo septyniolika metų.
– Viename savo eilėraštyje klausiate, ar poetas, „sugrįžęs po keturiasdešimties metų, galėtų vėl gyventi tame pačiame name“. Ar būtent laikas jūsų poezijoje yra toji erdvė, į kurią visada galima grįžti?
– Mėgstu savo eilėraščiuose žaisti ir su laiku, ir su erdve, tačiau taip juk daroma daugelyje poezijos kūrinių. Yra tokia serbų poeto Ivano V. Laličo eilutė: „Erdvė – tai tik kitaip matomas laikas.“ Manau, tai labai gerai apibendrina erdvės ir laiko santykį poezijoje.
– Išleidote ir pirmąją savo prozos knygą. Kaip šie du literatūros tipai jūsų kūryboje veikia vienas?
– Mano pirmoji prozos knyga, apsakymų rinkinys „Fermi paradoksas“, gana tradicinė, visai nepanaši į tai, ko paprastai galima tikėtis iš poeto parašytos prozos. Tačiau būsimuose savo kūriniuose norėčiau jungti poeziją ir prozą. Jaučiu, kad prozos, poezijos bei kitų žanrų, pavyzdžiui, negrožinės literatūros, atskyrimas yra dirbtinis. Bent jau mano atveju – labiau psichologinis barjeras. Toks atskyrimas gal ir turi prasmės rinkodaros požiūriu, tačiau meniniu – visiškai ne. Juk visai nesvarbu, rašau eilėraštį ar prozos tekstą, tai darau ta pačia klaviatūra – ir tiesiogine, ir perkeltine prasme.
– Bet kuriame literatūros žanre dažnai manipuliuojama skaitytojų emocijomis – jos sutirštinamos, paryškinamos, turbūt norisi, kad skaitytojas jaustų jas stipriau. Ar pats taip darote?
– Apie tai daug galvojau rašydamas savo poezijos rinkinį „Knyga“ (Grāmata, 2018). Jau žinojau, kad mano eilėraščiai priverčia žmones verkti, norėjau, kad priverstų ir juoktis, o tada šias priešingas emocijas sujungti. Be abejo, tai – tam tikra manipuliacija, bet manipuliuoja dauguma meno ir literatūros kūrinių. Kartais tai emocinė, kartais – konceptuali manipuliacija. Bet jos dažnai susijungia. Kitas klausimas – ar jaučiu malonumą, kai, skaitydamas mano eilėraštį, kas nors verkia? Ne visai taip. Norėčiau, kad skaitytojai labiau vertintų už poetinį meistriškumą nei už emocinį eilėraščių poveikį. O dar geriau – jei už abu kartu.
– Esate kalbėjęs apie ironiškai melancholišką savo požiūrį į pasaulį. Kaip jums sekasi su juo gyventi?
– Tai panašu į savigyną, prisitaikymo mechanizmą. Kita vertus, sakyčiau, kad mano poezija ironiškai labiau melancholiška nei mano asmenybė. Tačiau esama ir kitų būdų apibrėžti savo pasaulėžiūrą – ir poezijoje, ir kasdieniame gyvenime. Gali būti ironiškai depresyvi arba melancholiškai ciniška, arba bet koks kitas šių keturių žodžių derinys. Jį lemia diena, kurią išgyvenu.
– Esate vienas iš literatūros žurnalo „Strāva“ kūrėjų, redaktorių. Kokius laikus Latvijoje išgyvena kultūros leidiniai ir apskritai Latvijos kultūra? Ar stebite, kas šiandien vyksta Lietuvos kultūros lauke?
– Kadangi lietuviškai neskaitau, bent jau stengiuosi sekti lietuvių poezijos publikacijas latvių kalba. O mes visuomet mielai spausdiname lietuvių literatūrą savo žurnale.
Spėju, latvių ir lietuvių kultūros sritys nėra visiškai skirtingos. Turime daugiau ar mažiau panašių rūpesčių, problemų ir galvos skausmų. Žinoma, Latvijos kultūros atstovai atidžiai stebi pastaruoju metu Lietuvoje kylančią įtampą tarp kultūros ir politikos.
Dabartinėmis pasaulio sąlygomis kultūra yra pažeidžiama ir susiduria su įvairiais iššūkiais – nuo finansavimo mažinimo ir cenzūros iki dabartinės neetiškos dirbtinio intelekto formos.
Dvidešimt šeštoji Vilniaus knygų mugė „Žodis ieško savo žmogaus“ vyks 2026 m. vasario 26–kovo 1 d. Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO.