– Kaip apibūdintumėte savo rašymo stilių?
– Kaip rašytoja esu nuotykių ieškotoja. Savo istorijų iš anksto beveik neplanuoju. Kai turiu pradinį tašką – galime tai vadinti idėja (dažniausiai tai būna dvi skirtingos idėjos, kurios susiduria tarpusavyje, arba sakiniai, vaizdiniai mano galvoje, sapnai ir panašiai) – tiesiog pradedu rašyti. Vadinu tai nėrimu. Neriu į vandenį, o tada pradedu plaukti ir ieškoti kelio į paviršių. Arba galėčiau pasakyti taip: žodžiai yra mano žibintuvėlis. Pradėjusi nuo idėjos, įjungiu žibintuvėlį ir imu rašyti tamsoje. Kuo daugiau rašau, tuo daugiau matau. „Žodžiai yra šviesa.“ Rašau sluoksnis po sluoksnio, ir būtent taip gimsta mano geriausios idėjos. Taigi pradžioje turiu vieną idėją, bet rašant jų atsiranda daugybė.
Žinoma, planuoju ir analizuoju, bet tai vyksta vėliau, jau rašant istoriją.
– Kas jus žavi kuriant knygas jaunimui?
– Dirbau su jaunais žmonėmis kaip psichologė mokyklose, taip pat turiu tris vaikus, kurie jau yra jauni suaugusieji. Iš jų daug išmokau ir man labai patinka, kaip jauni žmonės mato pasaulį. Be to, palaikau glaudų ryšį su savo vidiniu vaiku – bendrauju su juo per senus laiškus ir dienoraščius. Visada rašau tokias knygas, kokias pati norėčiau skaityti. Jaunimui rašau kūrinius, kuriuos pati būčiau norėjusi skaityti būdama jauna.
Rašydama visada ieškau ko nors naujo ir stengiuosi išmokti bei sukurti tai, kas nustebintų ir skaitytoją, ir mane pačią. Todėl, pavyzdžiui, vengiu tradicinių siužetų ir ieškau kitokių struktūrų bei rašymo stilių. Suaugusiesiems skirtų netipinės struktūros knygų yra daug, o jauniesiems skaitytojams – ne itin. Noriu parodyti jaunimui, kad literatūra gali būti visokia. Ne tik kaip Holivudo istorijos, bet ir visiškai kitokia.
Rašydamas jaunimui gali būti pirmasis. Gali būti, kad skaitytojas dar niekada nėra skaitęs, pavyzdžiui, apie keliones laiku ar daugybines visatas. Tai išties nuostabi mintis.
Galiausiai, knygos jaunimui yra skirtos visiems, kurie kadaise buvo jauni.
– Kaip kilo idėja parašyti knygą „Įstrigę“?
– Negaliu per daug pasakoti, kad neišduočiau siužeto posūkio. Tačiau ši idėja mano galvoje buvo maždaug dešimt metų, kol pradėjau rašyti knygą. Iš pradžių kilo mintis apie gatvę ir už namų esantį geležinkelį. Vėliau atsirado du veikėjai, gyvenantys greta ir bendraujantys tarpusavyje nesusitikdami akis į akį. O tada atsirado trečiasis žmogus, kuris juos sutiko. Tai ir buvo pradžia. Kaip matote, struktūra atsirado anksčiau nei veikėjai. Mano kūryboje dažniausiai taip ir nutinka.
– Apie ką yra ši knyga?
– Gatvėje pavadinimu Turnaround gyvena paauglys Ianas, kuriantis elektroninę muziką. Kitas to paties amžiaus berniukas, Elijas, paveldi namą toje pačioje gatvėje ir persikelia ten gyventi. Elijas mėgsta vaidmenų žaidimus ir svajoja sukurti savąjį. Ten ima sukiotis ir trečiasis asmuo, vadinamas tiesiog K. Šių trijų žmonių gyvenimai susipina unikaliu būdu.
– Kokią žinią norite perduoti šiuo kūriniu?
– Savo knygose nenoriu mokyti žmonių – net ir jaunų. Tačiau jose visada yra viena raudona gija: nereikia būti tokiam kaip visi kiti – reikia susikurti savo gyvenimo kelią ir juo eiti. Vis dėlto – ir tai labai svarbu – įvykiai ir gyvenimai yra susiję. Kai ką nors darai, tai turi pasekmių ir kitiems žmonėms. Mes esame susiję. Taip pat noriu pasakyti, kad svarbu mokėti prašyti pagalbos, kai jos reikia. Neturėtume stengtis visko daryti vieni.
– Kaip jūsų kūryboje atsirado alternatyvių realybių ir „kitų pasaulių“ idėjos? Kaip gimsta neįprastos pasakojimo struktūros?
– Mane visą gyvenimą žavėjo keisti mokslo klausimai. Kelionės laiku, kitos visatos ir panašiai. Labai patinka mokslinė fantastika ir spekuliatyvioji fantastika. Manau, kad labai mažai žinome apie pasaulį ir dažniausiai matome tik tai, ką tikimės pamatyti. Rašydama galiu sukurti kitokius pasaulio matymo būdus ir parodyti juos kitiems.
Man pasaulis ir gyvenimas nėra istorija su pradžia, viduriu ir pabaiga. Gyvenimas – painus, fragmentiškas ir chaotiškas, toks pat yra ir pasaulis bei žmonės. Rašydama stengiuosi išsaugoti šią ypatingą realybės savybę. Todėl rašau taip, kaip pati patiriu tikrovę.
– Kiek laiko užtruko sukurti šį daugiasluoksnį siužetą? Ar buvo scenų, kurias teko ištrinti ar perrašyti dėl aiškumo?
– Prie šios knygos dirbau trejus metus. Žinoma, tuo pačiu metu rašiau ir kitus kūrinius – taip aš dirbu.
Rašiau sluoksnis po sluoksnio. Paprastai netrinu ir nerašau iš naujo – perrašau tą patį tekstą vėl ir vėl. Atsiranda naujų idėjų, o kai ką nors pakeičiu, tenka keisti ir daugelį kitų rankraščio vietų. Taigi tą pačią istoriją perskaitau ir perrašau dešimtis kartų.
– Šiais metais atvykstate į Vilniaus knygų mugę. Ką jums reiškia susitikti su skaitytojais ir pristatyti jiems savo knygą?
– Rašymas paprastai yra gana vienišas darbas. Man tai tinka, bet, žinoma, labai ypatinga ir malonu susitikti su skaitytojais. Manau, kad knyga nėra baigta, kol kas nors jos neperskaito. Ir kiekvienas ją perskaito šiek tiek kitaip, todėl yra tiek skirtingų knygos „Įstrigę“ versijų, kiek yra skaitytojų. Labai džiaugiuosi, kad mano knyga išversta į lietuvių kalbą. Iš dalies todėl, kad myliu šią šalį ir praeityje joje praleidau daug laiko.
Vilniaus knygų mugėje Marishos Rasi-Koskinen knygos „Įstrigę“ pristatymas vyks vasario 27 d. 13 val. (4 salėje, Vaikų scenoje). Susitikti su autore galėsite vasario 27 d. 14–15 val. leidyklos „Debesų ganyklos“ stende ir vasario 28 d. 15–16 val. leidyklos „Terra Publica“ stende.