Berlynas, 2017-ieji. Apleistame atrakcionų parke, kuriame naktimis renkasi paauglių gaujos, kur iš rankų į rankas keliauja narkotikai ir ginklai, ant suolelio randamas kūdikis. Mažylis suvystytas į audinį, siuvinėtą nežinomos kalbos žodžiais. Atsitiktinai įvykio liudytoju tapęs paauglys iš Lietuvos bando neišsiduoti, ką matęs. Tą pačią naktį netoliese jis aptinka ir nužudytą merginą.
Detektyvui Johanui Hartogui ir jo kolegoms teks išnarplioti, kas sieja šias, rodos, visiškai nesusijusias mirtis. Byla netelpa į įprastus rėmus, nes atsakymų tenka ieškoti ne tik tamsiuose užkampiuose, bet ir šeimos šaknyse – istorijos gijos nusitęsia nuo Karaliaučiaus iki Sirijos, nuo Antrojo pasaulinio karo iki šių dienų. O per jas vos pastebima tėkme sruvena keturių Tolvaičių šeimos palikuonių moterų likimai. Septyni tiltai, septyni žiedai, septyni skausmo ir prakeiksmo ratai.
Apie naują detektyvinį romaną su autore D.Klepone kalbėjosi Laisvė Radzevičienė.
– Maja, žiedai, septyni. Rodos, kiekvienas iš šių žodžių galėtų papasakoti atskirą istoriją. Sujungėte į vieną pavadinimą, kuris greičiau apeliuotų į meilės romaną, o ne į detektyvą... Ką skaitytojams žada knygos pavadinimas?
– Na, romantikos čia mažai. Išvertus iš sanskrito kalbos, Maja reiškia „iliuzija“. Žiedas lietuvių kalboje taip pat turi daug reikšmių – ir gėlės žiedas, ir sutuoktuvių, ir žiedinė sankryža, į kurią įvažiavęs gali ilgai sukti ratus bijodamas ištrūkti. Ir granatos žiedas.
Septyni, nes septyni Kionigsbergo – miesto, kuriame prasideda istorinė romano linija, tiltai įkvėpė Leonardą Eulerį 1736 metais sukurti matematinę grafų teoriją. Šiandien ja remiasi kompiuterių mokslas. Beje „Google“ didžiųjų grafų apdorojimo sistema vadinasi „Pregel“.
– Jūsų pirmoji knyga – „Kritusių mazgas“ jau rado savo skaitytoją. Šį romaną rašėte septynerius metus, o antrajam užteko vienų. Ar pirmosios knygos sėkmė įkvėpė daugiau pasitikėjimo? O gal tema pasirodė artimesnė, ar tiesiog turėjote daugiau laiko rašymui?
– Pirmoji sėkmė buvo tikra staigmena, iki leidyklos „Alma littera“ literatūros konkurso išvis netikėjau, kad turiu talentą rašyti. Tiesą sakant, rašant antrąjį romaną abejonių atsirado dar daugiau – pirmasis radosi spontaniškai, buvo netyčiukas, o antrąjį bandžiau planuoti, atsižvelgti į patarimus ir kritiką, kurią godžiai gaudžiau po pirmosios knygos.
„Majos žiedus“ rašyti buvo labai sudėtinga, nes tuo pat metu baigiau ir savo daktarės disertaciją. Ne mažiau sunki buvo ir pati romano tema bei tai, kad istorinę dalį nusprendžiau pasakoti pirmuoju asmeniu.
– Pirmąjį savo romaną skyrėte godumui, šį – iliuzijai. Ar tai mėginimas atkartoti, ką išgyvename šiandien, kai iliuzijos dūžta viena po kitos?
– Jos dūžta ne tik šiandien. Ne darbas sukūrė žmogų, o kalbos duotas gebėjimas bendrauti, kurti bendrus mitus ir iliuzijas. Kiekvienas laikotarpis turi savas griūvančias iliuzijas.
Romano trisdešimt aštuntieji – Hitlerio kliedesiai (jis praryja Austriją, Sudetus) ir neįgali Europa, romano du tūkstančiai septynioliktieji – vaizdo žaidimų pasaulyje gyvenantis paauglys, islamistų radikalizacija didžiuosiuose Europos miestuose.
Du tūkstančiai dvidešimt penktieji – Vladimiro Putino ir Donaldo Trumpo kliedesiai ir vis taip pat neįgali Europa.
– Kodėl nusprendėte, kad herojai romane prabils 1938 metų kalba? Ką jums kūrybiniame rašyme reiškia kalbos jausmas?
– Nors mano herojai išgalvoti, buvo svarbu atkurti jų aplinką. Pradėjusi rašyti romaną išsiaiškinau, kad Lietuvos vietovėse, apie kurias rašau, kalbama vakarų aukštaičių kauniškių tarme. Lietuvių kalbos instituto tarmių audiotekoje radau tarmės įrašų. Didžiuliam mano nustebimui, tai buvo mane auginusios prosenelės tarmė.
Kalba man labai svarbi, žaviuosi meistriškai lietuvių kalbą valdančiais autoriais, pavyzdžiui, Akvilina Cicėnaite. Savita veikėjų kalba padeda atskleisti jų charakterį, sukurti tinkamą nuotaiką. Senovinė kalba man dar ir padėjo knygoje atskirti istorinius laikotarpius bei socialinius sluoksnius. Todėl ir 2017-ujų metų Berlyno paauglių komunikacijoje naudojau charakteringus slengo intarpus.
– Negalėdama ištrūkti iš amžino tekėjimo ratu, Deivė Pregara užkeikė̇ miestą̨. Kad kiekvienas, apsigyvenęs mieste, niekada iš čia negalės ištrūkti, kol neišspręs jojo septynių̨ tiltų mįslės. Septyni žiedai, septyni tiltai – kodėl visko po septynis?
– L.Eulerio sukurta matematinė problema teigia, kad neįmanoma pereiti Kionigsbergo senamiesčio tik po vieną kartą kertant visus jo tiltus. Deivės Pregaros legendą sukūrė mano herojė Gertrūda: po septyniais Kionigsbergo tiltais 1938 metais tekėjo Prieglius, tačiau šaltiniuose radau, kad anksčiau ši upė buvo vadinama Pregara.
Prūsai pirmieji iš visų baltų genčių išvarė deives iš savo dievų panteono, gal todėl ši tauta ir liko tik istorijoje. Septyni yra reikšmingas skaičius ir Rytų tradicijose, pavyzdžiui, šį skaičių galima rasti šumerų-akadų raštuose, žydų menora taip pat turi septynias šakas. Ir Apreiškime Jonui minimos septynios slibino galvos, septyni dubenys, pilni Dievo rūstybės. Evangelijoje pagal Luką rasime Mariją Magdalietę, iš kurios išėjo septyni demonai.
Ruošdamasi pristatymui, suskaičiavau savo pagrindinius herojus, pati nustebau, kad ir jų yra septyni, taip pat – septynios svarbios vietos ir septyni laikotarpiai. Specialiai to neplanavau, skaičius septyni knygos pavadinime atsirado po redagavimo.
– Kada pirmą kartą išgirdote apie Eulerio dilemą? Kaip ši matematinė užduotis pasitarnavo knygai?
– Eulerio dilemą užtikau rinkdama medžiagą apie Kionigsbergą. Nėra atsakymo, kodėl ji neišsprendžiama. Tai tik dar viena iliuzija, kad viską galima paaiškinti jau egzistuojančiais dėsniais arba kad viskas – tik į gera. Yra neišsprendžiamų problemų ir nepaaiškinamų dalykų, pavyzdžiui, kodėl aukščiausią intelekto lygį planetoje pasiekęs gyvūnas gali sukurti ir įstabius meno ar technologijų kūrinius, ir masinius naikinimo ginklus.
– Nors romano turbūt nelaikysime istoriniu, vis dėlto jame svarbi ir 1945-ųjų Karaliaučiaus apsiaustis. Kaip aptikote šią istoriją?
– Kaliningrade lankiausi dar mokydamasi mokykloje. Tuo metu žymiosios miesto katedros stoge žiojėjo nuo karo likusi skylė, viduje augo berželiai, o Immanuelio Kanto kapą buvo sunku rasti tarp šiukšlių ir piktžolių. Reti išlikę artefaktai, buvusios kultūros griuvėsiai…
Esu iš tos kartos, kuri mokykloje mokėsi kitokios istorijos, vėliau turėjome „persimokyti“. Po karo grįžusi į pražuvusį savo gimtąjį miestą mano herojė Gertrūda irgi „perrašinėja“ istoriją – nori, kad jos dukra gatves vadintų senaisiais vardais ir matytų, ko jau nebėra ir nebebus. Tačiau deivė Pregara vis taip pat teka po sugriautais tiltais.
– Vietos, apie kurias skaitome knygoje, realiai egzistuoja. Ar kai fiziškai atsiduriate tam tikroje vietoje, istorija matyti geriau?
– O taip, visose vietose turiu pabūti fiziškai, pajusti jų energiją. Vieta ir laikas audžiasi į vientisą audinį, po to dėliojasi herojai. Aš jų akimis pamatau, kas čia atsitiko.
– Vienas iš romano įkvėpėjų yra jūsų, kaip jį vadinate, sielos brolis Eugenijus Barzdžius. Ar jis ir užkabino svarbiausią romano temą – moterų gyvenimus ir likimus?
– Moterų linija romane tęsia „Kritusių mazgą“. Kai knyga pasirodė, sulaukiau komentarų, kad tai – vyriška knyga, kurioje daugiausia dėmesio skirta vyrų charakteriams. Buvo kalbančių, kad romanas parašytas taip, tarsi jį rašytų vyras ir tikrai užsienietis. Antrajame romane norėjau atiduoti duoklę moterims.
Eugenijui esu dėkinga už atstatytą Kulmenų mokyklą, kuri ir yra visa ko centras šiame romane – tarsi omphalos, sujungiantis du skirtingus istorijos laikotarpius.
– Moterų portretai knygoje tarsi susijungia į vieną, įprasminantį moters kančią. Tam netgi sugalvotas terminas – femicidas. Kodėl jums apie tai svarbu kalbėti, juk vyrų pasaulyje esate daug pasiekusi, užimate vadovaujančias pozicijas, konsultuojate..?
– Dievas mane apsaugojo nuo fizinio smurto, tačiau su psichologiniu smurtu susidurti teko ne kartą. Ir, beje, tik Lietuvoje. Kartais jis gali atrodyti labai nekaltai, – dar prieš porą dešimtmečių buvo galima sutikti vyrų, kurie dalykiniame susitikime moteriai nepaduodavo rankos. Stovi su kitais vyrais, jie vienas kitam ranką duoda, o tau – ne. Turėdavau įžūlumo tiesiai šviesiai paklausti – kodėl?
Arba tie komplimentai išvaizdai dalykiniame bendravime… Man pasisekė, aukštas pareigas dažniausiai užėmiau tarptautinėse kompanijose. O Lietuvoje teko patirti net ir „me too“ lygio istoriją. Džiaugiuosi, kad laikai keičiasi.
Tačiau ir iš savo studenčių, ir iš pažįstamų moterų vis dar girdžiu atvejų, kai moteris nuvertinama vien dėl to, kad ji – emocingesnė, darbo pokalbių metu drįstama klausti apie jų šeiminę padėtį. O ir mes, moterys, savo būties prasmę dažnai siejame su tiksinčiu reprodukcinio ciklo laikrodžiu, žvelgiame į save vyrų akimis, o ne matome, kas esame iš tikrųjų.
Moterimi išlieki ir tada, kai baigiasi ciklas. Ir tada, kai į tave niekas nebeatsisuka gatvėje, o motina esi net ir neturėdama vaikų. Esi kūrėja, visa ko augintoja ir taisytoja to, ką sugriovė vyrai. Kaip Laima ir Ragana. Kaip deivė Pregara.
– Keturios tapatybės ir viena keršytoja. Ar kerštas romane išlaisvina, ar uždaro moterį į dar vienus spąstus? O gal kerštas būtinas, kad jis, kaip šiandien sakoma, uždarytų geštalto ratą?
– Laikas nėra materialus, egzistuoja problemos, kurių per vieną gyvenimą neišspręsi. Kad būtų išmoktos kai kurios pamokos, reikia net keleto kartų, ir šito gyvenimo perspektyvoje tikrųjų priežasčių įžiūrėti nėra įmanoma. Ar pagrindinė romano herojė Maja yra nusikaltėlė? O gal – auka?
Jos kerštas – tai atsakas į anksčiau patirtą smurtą, o atleidimas ir auka knygos pabaigoje išlaisvina visas herojes iš konflikto rato.
– Koks jūsų santykis su prakeiksmais ir dvasiniu lygmeniu? Ar išvis įmanoma nuimti Deivės Pregaros prakeiksmą, o gal tai – tik dar viena romano metafora?
– Prakeikti galime tik patys save. Esu krikštyta katalikė, lankausi bažnyčioje. Teko šiek tiek pastudijuoti Vedas. Dažnai ryte sau dainuoju Gayathri mantrą, o vakare kalbu Tėve mūsų. Visi keliai veda ten pat.
Susiję straipsniai
– Istorijai papasakoti – ir tarpukario, ir šiuolaikinei – pasirinkote detektyvo žanrą. Galima numantyti, kad jis – tik priemonė kalbėti apie kur kas svarbesnius dalykus…
– Detektyvas – puikus žanras, apimantis ir intelektinį žaidimą, ir stiprią emociją. O ir jo rašymo procesas smagus – autorius atsakymus turi laikyti paslėpęs pats nuo savęs.
Tačiau man patinka detektyvai, kuriuos skaitydama galiu ir ką nors įdomaus sužinoti. Vienas iš labiausiai mėgstamų – Umberto Eco „Rožės vardas“. Ir istorinis, ir detektyvinis, ir filosofinis romanas. Siekiau, kad ir pirmasis „Kritusių mazgas“, ir „Septyni Majos žiedai“ nebūtų greitasis maistas, kurį praryji ir pamiršti.
– Cigarečių kontrabanda, islamo grupuotės – kurdama detektyvo liniją rėmėtės Interpolo ataskaitomis. Įdomu, kaip jas galima gauti ir kur galima perskaityti? Ar jaučiatės daugiau žinanti apie pasaulį apraizgiusį nusikaltėlių tinklą?
– Interpolo ataskaitas galima rasti internete. Tikiuosi, kad ne visas. Tačiau man pavyko rasti vieną apie kontrabandos kelius būtent romano veiksmo laikotarpiu. Naudojausi taip pat ir Vokietijos spaudoje publikuota medžiaga, internete rastais įrašais.
– Kaip knygoje veikia faktai ir fikcija? Kiek leidote sau improvizuoti?
– Visi herojai yra fikciniai, tačiau kai kurie turi prototipus, pavyzdžiui, Ali al Hamadi. Aplinką bandžiau atkurti kuo tikroviškiau, žemėlapiuose tikrinau buvusius ir esamus pavadinimus, skaičiavau atstumus, kalendoriuje tikrinau savaitės dienas.
Minimi infanticido atvejai yra tikri, Kionigsbergo apsupties faktai – taip pat. Vokietijos paauglių slengui perteikti susiradau slengo žodynus. Dar rašydama „Kritusių mazgą“ atsisiunčiau tardymo vadovėlį anglų kalba.