Didelės apimties studijoje aptariama daug įvairių šios temos aspektų. Apie tekstinį užsienio literatūros vertimų cenzūravimą kalbamės su viena iš knygos autorių Daina Valentinavičiene.
– Akivaizdžiausiai cenzūra veikė per knygų atranką: netinkami autoriai ar kūriniai tiesiog nebuvo verčiami. Tačiau pasirodo, kad ir kai kurios išverstos knygos buvo iškarpomos. Jūs tyrėte konkrečius vertimus. Ar tikrai tie, kurie sovietmečiu lietuviškai skaitė „Robinzoną Kruzą“, skaitė ne visai tą kūrinį, kokį parašė Danielis Defoe, o „Hiavatos giesmę“ – ne visai tokią, kokią sumanė Henry Longfellow?
– Taip, buvo tokių garsių užsienio klasikos kūrinių, kurių neturėti išverstų būtų buvę skaudu net ir sovietams – juk sovietų valdžia skelbėsi savo piliečiams duodanti viską, kas geriausia.
Šių metų Knygų mugėje – aiškus signalas G. Nausėdai: elgesys neatitinka deklaruojamos laikysenos
Tačiau dalis šių knygų turinio kirtosi su sovietų ideologija. Jose svarbų vaidmenį vaidina religija, o komunistinėje valstybėje toks turinys buvo itin griežtai cenzūruojamas. Nors teisę išpažinti religiją garantavo SSRS konstitucija, kaip šmaikštavo JAV teisininkas Newtonas Minow, „Sovietų Sąjungoje viskas buvo draudžiama, ypač tai, kas leidžiama“.
Taigi iš 1949 m. „Robinzono Kruzo“ leidimo religiniai motyvai buvo pašalinti visiškai – padaryta daugiau kaip šimtas pakeitimų ar praleidimų. Taip iš esmės pakeistas Robinzono charakteris ir kūrinio tematika. Sovietmečio „Robinzonas Kruzas“ tapo nuotykių romanu, išaukštinančiu darbą.
Susiję straipsniai
Tačiau D. Defoe kūrinys yra ir filosofinis pasakojimas apie žmogaus dvasinę kelionę per didelius išbandymus, apie jo vidinį brendimą, per neigimą ir abejones artėjant prie tikėjimo. Ilgainiui Robinzono pasirinkimus ir elgesį vis labiau ima lemti jo protestantiškas tikėjimas: jis nusprendžia neišžudyti laukinių būtent iš krikščioniškų paskatų, atverčia į tikėjimą Penktadienį, ir dar daug kitų dalykų.
1947 m. „Hiavatos giesmės“ vertime buvo nukirptos dvi paskutinės poemos giesmės. Jose H. Longfellow išreiškia savo požiūrį į krikščionybę, kurią matė kaip vienybės pagrindą taikiam pirmųjų Amerikos tautų (indėnų) ir baltųjų sugyvenimui.
– Kaip vertėjai nuspręsdavo, ką iškarpyti? Papasakokite apie patį procesą.
– Būtų labai neteisinga, jei susidarytų įspūdis, kad dėl iškarpymų kalti vertėjai. Negalėdama išsamiai aptarti kiekvieno vertimo aplinkybių, be platesnio konteksto nenorėčiau minėti konkrečių vertėjų pavardžių.
Tokios teksto manipuliacijos buvo inicijuojamos ne vertėjų, ir jiems patiems jos dažnai buvo skausmingos – nors, žinoma, ne visiems vienodai.
Vertėjui paprasčiausiai būdavo nurodoma, ką praleisti, o tada dar tekdavo pasirūpinti „dailiai susiūti“ tekstą, kad praleidimų nesimatytų. Didelio pasirinkimo jie neturėjo: atsisakymas galėjo reikšti atleidimą iš darbo be galimybės rasti panašų darbą (geriausiu atveju), o blogiausiu – išvežimą į Sibirą. Šia prasme baisiausias buvo pokarinis dešimtmetis.
Apie tuomet leidyklose tvyrojusią įtampą savo prisiminimuose rašė „Robinzono Kruzo“ vertėjas Stasys Tomonis. Jis buvo išsaugojęs ir vertimo rankraščio puslapius, kurių į knygą įdėti neleista.
– Bet vėlesniais laikotarpiais cenzūra švelnėjo?
– Tokio aršumo kaip stalinmečiu nebepasikartojo. Cenzūros varžtai tai šiek tiek atsileisdavo, tai vėl būdavo veržiami – priklausomai nuo politikos Maskvoje ir vietinių ideologų uolumo. Vis dėlto bendra tendencija buvo švelnėjimas.
Chruščioviniu laikotarpiu, 1956-aisiais, tą patį iškarpytą „Robinzoną Kruzą“ perleido. Ta proga literatūros kritikė Elena Kuosaitė parašė recenziją, kurioje, nors ir atsargiai, įvardijo labai svarbų dalyką: „Tekste yra nevisiškai pateisinami praleidimai, juo labiau niekur nepažymėta, kad vertimas sutrumpintas“. Šis pastebėjimas bedė pirštu į vertimų cenzūros pėdsaką, o cenzūra Sovietų Sąjungoje turėjo būti – ir dažnai buvo – nematoma.
Po šios recenzijos „Robinzonas Kruzas“ net ir tokiu iškastruotu pavidalu nebuvo perleistas iki pat 1990-ųjų, nors, kaip matyti iš leidyklos archyvų, šio kūrinio paklausa buvo didelė.
Smarkiai iškarpytas buvo ir 1962 m. Harrietos Beecher Stowe romano „Dėdės Tomo trobelė“ vertimas – pašalinta apie 20 proc. teksto. 1981 m. „Hiavatos giesmė“ perleista tokia pati, kokia buvo 1947 m.
Šių kūrinių atveju – kai krikščionybė vaizduojama kaip atliekanti teigiamą vaidmenį žmogaus ar visuomenės gyvenime – cenzūra neatlėgo iki pat sovietmečio pabaigos. Tam įtakos turėjo ir labai plati jų auditorija: šiuos kūrinius skaitė ir suaugusieji, ir mokiniai. Kaip 1960 m. apie „Robinzoną Kruzą“ rašė E. Kuosaitė, tai buvo „knyga, kurią skaito visi“.
– Per pristatymą minėjote cenzūros pavyzdžių iš „Tomo Sojerio nuotykių“. Bet, kiek prisimenu, Markas Twainas buvo didelis religijos kritikas. Kam reikėjo ten cenzūruoti?
– Iš esmės nereikėjo – bet, kaip sakoma, dėl viso pikto. Kūrinyje religija vaizduojama satyriškai, kaip bukinanti vaikų protą, šaipomasi iš apsimestinio pamaldumo ir panašiai.
Tačiau laikais, kai Lietuvoje sovietų režimas ieškojo „liaudies priešų“, vyko suėmimai ir trėmimai, ideologinio budrumo, matyt, negalėjo būti per daug.
Deimantės Veličkienės nuotr.
Todėl 1950 m. pirmajame lietuviškame sovietmečio leidime atsirado keletas ideologiškai motyvuotų praleidimų. Pavyzdžiui, vienoje vietoje pamaldžioji Tomo teta Polė moko berniuką svarbaus moralinio principo apie darbą ir pacituoja Šventraštį. Pats patarimas geras – praverstų ir sovietų vaikams, – tačiau jo šaltinis laikytas netinkamu, todėl nuoroda į Šventraštį praleista.
Kitoje vietoje pateikiamas ilgas sąrašas dalykų, už kuriuos per sekmadienio mišias meldėsi pastorius. Žodžiai, kad jis meldėsi „už JAV bažnyčias, kongresą ir prezidentą“, buvo išbraukti – čia susipina politiniai ir religiniai motyvai.
Dar kitame epizode olos senumas nusakomas išvardijant svarbius istorinius įvykius: piramidžių pastatymą, Trojos žlugimą, Romos atsiradimą, Vilhelmo Užkariautojo žygius, Kolumbo kelionę, Leksingtono mūšį. Tarp jų minimas ir Kristaus nukryžiavimas – nesunku nuspėti, kad būtent šis elementas buvo praleistas.
Tokią cenzūrą vadinu kosmetine, nes ji nepakeitė kūrinio ir jo pašaipios antireliginės tonacijos ten, kur autoriui ji buvo svarbi. Tačiau toks perteklinis, nesistemingas teksto iškandžiojimas atspindi įsibaiminimą, kurį tuo metu jautė vertimo lauko dalyviai: net maža klaida žmogui galėjo brangiai kainuoti.
Šie ir kiti cenzūriniai praleidimai 1960 m. leidime buvo atkurti. Tai rodo ne tik politinį atšilimą, bet ir tai, kad patys cenzoriai galiausiai suprato: knyga nepavojinga ir netgi paranki ateistiniam vaikų auklėjimui.
Be to, tai tiesiog labai gerai parašyta knyga – įtaigesnė už tekstus, kuriamus pagal ideologinį užsakymą.
– Dar apie patį procesą. Kaip cenzoriai nurodydavo, ką iškirpti? Pažymėdavo originale, išbraukydavo vertimų rankraščius?
– Cenzorius vertimų nebraukydavo. Žodį „cenzorius“ čia vartoju kaip didžiulio cenzūros aparato, turėjusio daug veikėjų, metaforą. Nurodymas ką nors praleisti ar pakeisti dažniausiai būdavo duodamas žodžiu, parodant konkrečią vietą – kad neliktų daiktinių įrodymų.
Tiesiogiai už tinkamą vertimo parengimą buvo atsakingas leidiniui priskirtas redaktorius. Kaip rašoma Valstybinės grožinės literatūros leidyklos archyvo dokumentuose, pirmoji redaktoriaus pareiga buvo „kruopštus politinis redagavimas“.
Tačiau ir leidinio redaktorius buvo tik nedidelė figūra ilgoje cenzūros grandinėje – nuo leidyklos vadovų, vietinio Glavlito ir LKP iki centrinio Glavlito bei SSKP Maskvoje. Kitaip tariant, sovietmečiu cenzūra už vertėjo dunksojo kaip penkios tonos plytų – su visu totalitarinės valstybės represiniu aparatu.
Tokiomis sąlygomis vertėjai ir redaktoriai greitai išmoko žaidimo taisykles kaip išgyvenimo strategiją ir duotybę, kurios pakeisti negalėjo. Įsijungė savicenzūra, kaip ir daugeliui sovietmečiu gyvenusių žmonių.
Tačiau mūsų knygoje pateikiama istorijų ir faktų, rodančių, kad cenzūros mašina ne visada veikė tiksliai pagal schemą. Kartais lemdavo atsitiktinumas, kartais – žmogiškasis veiksnys.
Vienas būdavo atsargesnis dėl charakterio ar asmeninės trauminės patirties, kitas prisitaikydavo ir bėdos tame nematydavo, trečias išdrįsdavo žingsniu ar pusžingsniu pasipriešinti – pergudrauti sistemą ar kartą pasielgti ne pagal ideologinę instrukciją. Kartais ideologiniai sargai ir patys ką nors pražiopsodavo.
Kiekvienas vertimas buvo individualus įvykis: jis atsirasdavo pagal sovietinės valstybės prižiūrimą algoritmą, bet jį vis tiek veikė iki galo nesukontroliuojami veiksniai.
Įdomus penkiasdešimties metų (1940 –1990 m.) vertimų cenzūros efektas yra tai, kad daugelis skaitytojų to penkių tonų plytų kaupo net nepastebėjo. Vertimai buvo sklandūs ir gražūs. Nors skaitinių dieta buvo labai ribota, vis dėlto buvo išversta nemažai gerų kūrinių.
– Ar dabar tie jūsų minėti cenzūruoti vertimai jau pataisyti?
– 1991 m. „Robinzonas Kruzas“ buvo papildytas – paties vertėjo S. Tomonio atkurtas visas tekstas. „Hiavatos giesmė“ iki šiol nebuvo perleista. Dėl „Dėdės Tomo trobelės“ – tikiuosi, kad vertimas jau pataisytas po Linos Kerbelytės 2013 m. straipsnio apie sovietmečio vertimo kartojimą.
Deimantės Veličkienės nuotr.
Tačiau peržiūrėti reikėtų ne tik to meto vertimus, bet ir tekstus apie tas knygas šiandieniniuose Lietuvos informacijos šaltiniuose. Prieš Knygų mugę Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje internete (vle.lt) atsiverčiau straipsnį apie D. Defoe. 1949 m. ir 1956 m. „Robinzono Kruzo“ vertimai ten vadinami adaptacijomis.
Adaptacija savaime nėra blogis, jei ji aiškiai nurodoma – pavadinant vertimą „sekiniu“, „perpasakojimu“, „atpasakojimu“ ar panašiai ir tai paaiškinant vertimą lydinčiame tekste. Tačiau šis vertimas toks nebuvo – jis pateiktas kaip autentiškas D.Defoe kūrinys, nors iš tikrųjų buvo smarkiai iškreiptas.
Žodis „adaptacija“ čia vartojamas eufemistiškai – sąmoningai ar iš nežinojimo – tarsi užmaskuojant ar apskritai neigiant vertimo cenzūros faktą. Bet nepripažindami vertimų cenzūros sovietmečiu, iš esmės nepripažįstame ir savo istorijos.