Prabilus apie graikų klasiką, paprastai prieš akis mums iškyla didingi Oksfordo ar Kembridžo universitetų koridoriai, kuriuose vyriškiai tvarkingais tvido kostiumais diskutuoja apie Platono ir Aristotelio nuopelnus.
Tad galite įsivaizduoti mano nuostabą, kai ėmusi skaityti Ferdios Lennono „Šlovingus žygdarbius“ – knygą, kurios veiksmas prasideda nuo nesėkmingo atėniečių įsiveržimo į Siciliją 412 m. pr. Kr., vykstant Peloponeso karui, – panirau į maištingą, grynai dublinišką atmosferą, kuriamą pagrindinių veikėjų – išdidaus plevėsos Lampo ir jo bendražygio, bedarbio puodžiaus Gelono. Šis į įvairiausias machinacijas linkęs duetas, tikrų tikriausi storžieviai patrakėliai, nusprendžia aplankyti tūkstančius atėniečių karo belaisvių, kurie – alkani, prislėgti ir nematantys jokių prošvaisčių – laikomi suvaryti į Sirakūzų karjerus.
Pasirodo, kad belaisviai iš nevilties mainais už duonos kriaukšlę ir keletą alyvuogių gali padeklamuoti ištisas eilutes iš Euripido dramų. Lampas ir Gelonas nusprendžia karo belaisvius paversti aktoriais ir čia pat, karjere, inscenizuoti Euripido„Medėją“.
„Šlovingi žygdarbiai“ – itin įdomi, jaudinamai tamsi komedija, o kartu ir labai ambicingas dubliniečio Ferdios Lennono debiutas. Paklausiau jo, kas paskatino imtis drąsaus stilistinio sprendimo ir romane panaudoti Dublino slengą. „Jutau, kad šitaip galiu kiek sukrėsti skaitytoją ir pakeisti skaitymo patirtį, – sako jis. – Paprastai tokių istorijų veikėjai vaizduojami taip, tarsi jie būtų ką tik baigę Itono koledžą. Tad žinojau, kad jei pasielgsiu būtent taip, žmonės sakys: „Hm, kažkaip neįtikinama“. Bet kodėl tai turėtų būti mažiau įtikinama, nei į jų lūpas įspraudžiant Oksfordo absolventų kalbėseną?“
Be kita ko, autorius įsitikinęs, kad toks stilistinis pasirinkimas istoriniu požiūriu yra visai logiškas.
„Graikų pasaulis buvo labai mišrus, – paaiškina Lennonas. – Sicilija – sala, kurią, romano veiksmo metu žemyniniai graikai buvo kolonizavę jau prieš kelis šimtus metų. Taigi man dingtelėjo, kad jei noriu perteikti šios kultūros ir visuomenės įvairiapusiškumą, Airijos metafora čia visai galėtų būti tinkama. Airijoje vartojama anglų kalba – šiek tiek kitokia, persmelkta tam tikro vietos kolorito. Tikriausiai anais laikais kažkas panašaus buvo ir Sirakūzuose, Sicilijoje.“ Kalbamės Lennono kambaryje, kimšte prikimštame knygų. Autorius pats puikiausiai galėtų būti koks nors E. Waugh romano veikėjas, tačiau jis – dublinietis iki kaulų smegenų.
Susiję straipsniai
„Esu pusiau airis, mano tėvas – libietis, – sako jis, – tačiau aš užaugau Dubline, grynai airiškoje aplinkoje.“
Kuo jį taip patraukė graikų mitologija?
„Pirmiausia, tai puikios istorijos, – entuziastingai pasakoja Ferdia Lennonas. – Jos turi daug emocinio ir psichologinio svorio. Vis dėlto „Šlovingi žygdarbiai“ apima du lygmenis. Viena vertus, tai juokinga ir komiška knyga. Kta vertus, šis romanas kupinas ir tamsos. Jame gvildenamos karo, pasakojimo konstravimo, pasakojimo meistrystės temos. „Šlovingi žygdarbiai“ nagrinėja mūsų potraukį istorijoms, o konkrečiau – tamsioms istorijoms, tragedijoms, kurios reiškiasi ir per pačias skaudžiausias aplinkybes.“
Romano pradžioje vaizduojamos aplinkybės iš tiesų yra skaudžios; panašu, kad Lennonas semiasi įkvėpimo iš istoriko, filosofo ir biografo Plutarcho.
„Šios istorijos pagrindu išties tapo vienas Plutarcho pasakojimų, – patvirtina autorius, – kuriame jis kalba apie tai, kaip kai kurie belaisviai atėniečiai iš tikrųjų išgyveno. Sicilijos gyventojai buvo tiek apsėsti Euripido kūrybos, kad papildomai duodavo belaisviams maisto mainais už šio autoriaus citatas. Tai užfiksuota istoriniuose šaltiniuose – štai tokia meno kaip gelbėjimosi rato tiesiogine prasme idėja. O individualiu lygmeniu menas gali tiesiog praturtinti mūsų gyvenimą. Tačiau bendruomenės lygmeniu jis tikrai gali būti tuo, kas suartina žmones.“
Ar sunku buvo atlikti šitokį vaizduotės šuolį iš dabarties į praeitį?
„Žmogaus smegenys per šimtus tūkstančių metų iš esmės nepakito, – sako Ferdia Lennonas, – tačiau kultūra kinta. Todėl, man rodos, istorinis romanas, kaip žanras, beveik nesiskiria nuo fantastikos bendrąja prasme. Galima stebėti eksperimentą – turime duomenis apie tai, kaip žmonės elgėsi, kai buvo visiškai kitokia sankloda. Žmogaus prigimtis yra tokia, kokia yra, tad panašūs dalykai kartosis vis iš naujo.
Invazija į Siciliją buvo pristatoma kaip kone humanitarinė misija: „Mes ketinam padėti šiems žmonėms. Bet iš tiesų tikrasis, užmaskuotas tikslas buvo užkariauti ir kontroliuoti šią teritoriją. Su tokiomis situacijomis susiduriame nuolat.“ Iš tiesų, Ukrainoje ir Gazoje vykstant dideliems karo veiksmams, paralelių su „Šlovingais žygdarbiais“ įžvelgti nesunku. Vis dėlto, pasak Lennono, nors ir galima rasti nemaža klasikinės Antikos ir dabarties panašumų, jis nemanąs, kad sprendimų turėtume ieškoti praeityje.
„Ko galima pasimokyti iš Antikos? – svarsto jis. – Tiksliau, ką verta būtų daryti kitaip? Na, jei pusė gyventojų būtų vergai – iš to nieko gero. Nežinau, ar verta pernelyg griežtai remtis senovės graikais ieškant gairių dabarties problemoms spręsti.“
Galvoje man vis kirba vienas lengvabūdiškas klausimas – ar dažnai Ferdia Lennonas pagalvoja apie Romos imperiją? Išgirdęs jį Lennonas tik nusijuokia ir dėbteli į mane nieko nesakančiu veidu. Akivaizdu, kad naršydamas internete jis praleidžia kur kas mažiau laiko nei aš. Tiktoko platformoje šiuo metu galima rasti gausybę vaizdo įrašų, kuriuose moterys klausia savo vaikinų, draugų, brolių ir tėvų, ar dažnai jie pagalvoja apie Romos imperiją. Jos, matyt, įsitikinusios, kad vyrai slapčia yra tiesiog apsėsti šios temos.
„Ar dažnai pagalvoju apie Romos imperiją? – mandagiai pakartoja jis klausimą. – Man senovės Roma nėra tokia įdomi kaip patys graikai.“
Apskritai jis anaiptol nesidžiaugia dėl to, kokį poveikį internetas daro mūsų gebėjimams sutelkti dėmesį.
„Vyraujant greito naršymo, spragtelėjimų kultūrai, – pastebi rašytojas, – įsigali tendencija judėti paviršiumi, šokčioti lyg akmenukui virš vandens.“
Vis dėlto rašytojas nėra snobas. Akivaizdu, kad jis brangina knygas, akademinę veiklą ir įgytą išsilavinimą – Dublino universitetiniame koledže įgijo klasikinės filologijos ir istorijos bakalauro diplomą, o Rytų Anglijos universitete – literatūros magistro laipsnį. Tačiau jis vis tiek įsitikinęs, kad ir grynai pramoginis turinys – labai vertingas.
„Juk kalbant apie senas pjeses, tragedijas, tai jos iš esmės buvo masinė pramoga, – svarsto jis. – Dabar mes manom: „Va, einu žiūrėti graikų tragedijos – štai koks aš išsilavinęs.“ O anuomet galvota: „Ak, plušom visą dieną, tad eikim, pažiūrėkim vaidinimo.“ Manau, jei domitės klasika, knygoje tam tikrus dalykus atpažinsite, tačiau ji parašyta taip, kad skaitytojui nebūtina būti Antikos žinovu.“
Tikra tiesa. „Šlovingi žygdarbiai“ yra žemiška tragikomedija, primenanti Roddy Doyle’o romanus ar filmus apie Persį Džeksoną. Ji šilta, aistringa ir velniškai linksma.
Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas
Versta iš www.hotpress.com.