Blagojus Nacoskis – vienintelė nelietuviška pavardė operos spektaklio „Visos jos tokios” kūrėjų komandoje.
Jis – Italijoje gyvenantis 33 metų makedonų tenoras, pakviestas sukurti Ferando – vieno iš dviejų vaikinų, nutarusių išbandyti savo sužadėtinės ištikimybę, – vaidmens.
Net penkiuose Europos teatruose Ferandą dainavęs solistas – tikras „bohemiečių” atradimas, puikiai pritapęs prie jaunųjų solistų būrio.
– Kur gimėte, augote? Teko girdėti, kad jūsų šeimoje – vieni muzikantai, – pasiteiravau B. Nacoskio.
– Gimiau Makedonijoje, Skopjėje, ten gyvenau iki 19 metų. Tada išvykau studijuoti dainavimo į Italijos sostinę Romą, nes sutikau dėstytojų, su kuriais užsimezgė puikus ryšys.
Šeimoje esu jau trečios kartos muzikas. Seneliai iš motinos pusės dainavo Makedonijos nacionalinėje operoje nuo pat teatro įkūrimo 1947 metais, ten pat iki praėjusių metų soliste dirbo ir mano motina. Du mano pusbroliai – dirigentai Vienoje.
Vis dėlto šeima nebuvo patenkinta, kai pasirinkau dainininko kelią, prašė imtis ko nors kito. Tačiau aš jau nuo 14 metų žinojau, ko noriu, ir niekas manęs negalėjo sustabdyti.
Buvau labai jaunas, kai dėl specialybės ryžausi keliauti į kitą šalį, tačiau man pasisekė gauti stipendiją, iš kurios galėjau apmokėti studijas.
Dabar jau dešimtieji mano karjeros metai. O pradėjau ją Romos operos teatre 2003 metais Artūro vaidmeniu „Liučijoje di Lamermur”, kurią dirigavo garsusis Danielis Orenas, o režisierius buvo Grahamas Vickas.
– Vis dar gyvenate Romoje?
– Romą palikau vos prieš metus. Tai nuostabus miestas, bet gyventi jame sunku: didžiulis judėjimas, atstumai, daugybė žmonių.
Šio miesto istorijos, kultūros, architektūros sankaupos, žinoma, maitino mano sielą, mėgdavau vakarinius pasivaikščiojimus, kai sumažėja turistų. Tačiau tas dienos chaosas... Nežinau, kaip ištvėriau. (Šypsosi.)
Dabar gyvenu Genujoje. Šalia – jūra, nedideli atstumai, viską galima pasiekti pėsčiomis, nereikia mašinos ir dėl to labai džiaugiuosi.
– Esate laisvai samdomas atlikėjas, taigi tenka dažnai keliauti. Kaip tai veikia jūsų asmeninį gyvenimą?
– Jeigu nebūčiau dainininkas, pasirinkčiau kitą profesiją, susijusią su judėjimu, vietos keitimu. Man tai patinka, nors kai kartais suskaičiuoju, kiek valandų praleidau oro uostuose ar lėktuvuose, apima šiokia tokia baimė.
Tačiau naujų vietų lankymo, pažinčių su naujais žmonėmis niekaip negalėčiau atsisakyti.
Jau dvylika metų esu susižadėjęs. Mes abu – laisvai samdomi dainininkai, taigi galime sau leisti derintis vienas prie kito, kartu keliauti.
– Grįžkime prie operos, konkrečiai – prie „Visos jos tokios”. Ar W. A. Mozartas – jūsų kompozitorius?
– Šis kūrinys man labai patinka. Man tai jau šeštas šios operos spektaklis, bet niekada nebūna nuobodu.
– Dainavote Ferandą garsiojoje Bavarijos valstybinėje operoje Miunchene, Ciuriche, Štutgarte. Kaip sakėte, jums tai šeštasis operos „Visos jos tokios” pastatymas. Papasakokite apie kitus penkis spektaklius.
– Pirmasis spektaklis, kuriame dalyvavau, sukurtas 2004 metais. Tuomet vokiškai kalbančiuose kraštuose buvo kilęs klasikinių operų moderninimo, jų prasmės keitimo bumas.
Atvykau paruošęs vaidmenį tokį, kokį jį buvo sumanę operos kūrėjai, o repetuojant reikėjo daryti visiškai ką kita. Man tai nelabai patinka.
Likę keturi spektakliai buvo be didelių dramaturginių pakeitimų, kai kurie modernūs, kai kurie tradiciniai. Visi jie jau buvo sukurti iki man atvykstant, o tokiu atveju telieka išnagrinėti spektaklio „geografiją” ir įkomponuoti savo personažą.
Tai nėra lengva. Jei spektaklis sukurtas prieš 20 metų, tu negali bendrauti su režisieriumi, yra tik jo „asistento asistento asistentas”, niekada taip ir nežinosi, kas iš tiesų buvo sumanyta, ko norėta.
Dabar, šeštą kartą, vėl gavau galimybę dalyvauti pirminiame pastatyme.
Labai malonu, nors šią operą taip gerai moku, kad galėčiau net diriguoti. (Juokiasi.)
– Kaip vienu sakiniu apibūdintumėte savo personažą Ferandą?
– Oho... Romantiškas, nekantrus, impulsyvus, tyras. Skiriasi nuo draugo Gulielmo, kuris yra didesnis strategas.
– Gegužės 8-ąją publikos laukia šiuolaikinė operos „Visos jos tokios” interpretacija. Kaip sekasi repetuoti Vilniuje? Ko iš būsimojo spektaklio gali tikėtis žiūrovai?
– Režisierė Dalia Ibelhauptaitė turi idėjų, kurios man patinka. Tad žiūrovai gali tikėtis puikaus solistų vokalo, detalios vaidybos.
Įdomu, kaip ši istorija gali paveikti šiandienius žmones.
Išvys naujų veidų
Naujasis spektaklis – puiki proga susipažinti ne tik su retai Lietuvoje statomu, tačiau pasaulyje populiariu kūriniu, bet ir su Lietuvoje mažai žinomais, bet tarptautinėse operos scenose daug pasiekusiais talentais.
Londono karališkajame teatre Dorabelės partiją atlikusi solistė Jurgita Adamonytė jau ilgai gyvena Italijoje ir dainuoja ne tik Europoje, bet ir už Atlanto.
Viktorija Kaminskaitė 13 metų gyvena ir dirba Leipcige. Lietuvoje nematyta ir negirdėta solistė Leipcigo operoje vaidino Fiordilidžę vieno garsiausių vokiečių konceptualiosios operos režisierių Peterio Konwitschny spektaklyje.
Žiūrovų laukia dar vienas svarbus debiutas – Gulielmo vaidmenį pirmąkart atliks Lietuvoje jau puikiai žinomas Kostas Smoriginas.
Išvys naujų veidų
Naujasis spektaklis – puiki proga susipažinti ne tik su retai Lietuvoje statomu, tačiau pasaulyje populiariu kūriniu, bet ir su Lietuvoje mažai žinomais, bet tarptautinėse operos scenose daug pasiekusiais talentais.
Londono karališkajame teatre Dorabelės partiją atlikusi solistė Jurgita Adamonytė jau ilgai gyvena Italijoje ir dainuoja ne tik Europoje, bet ir už Atlanto.
Viktorija Kaminskaitė 13 metų gyvena ir dirba Leipcige. Lietuvoje nematyta ir negirdėta solistė Leipcigo operoje vaidino Fiordilidžę vieno garsiausių vokiečių konceptualiosios operos režisierių Peterio Konwitschny spektaklyje.
Žiūrovų laukia dar vienas svarbus debiutas – Gulielmo vaidmenį pirmąkart atliks Lietuvoje jau puikiai žinomas Kostas Smoriginas.
