E.B.: E.Nekrošius nuolat pasirenka itin sunkius, sudėtingus klasikinius tekstus, kuriuose gvildenami pamatiniai filosofiniai klausimai: kas yra kūryba, kiek Dievo duota, kas yra Dievas, ką žmogus veikia šiame pasaulyje?
Žvelgiant į viešą Lietuvos kultūrinį gyvenimą, tokiomis kategorijomis sau leidžia prabangą mąstyti tik dvasininkai ir kūrėjai, dar filosofai.
Klausimą, ko vertas žmogaus gyvenimas, teatre kelia ne vienas režisierius, bet taip užsispyręs ir primygtinai – tik E.Nekrošius.
Su „Jobo knyga“ jis atėjo į kamerinę sceną ir bendrauja su pora šimtų žiūrovų. Tai E.Nekrošiaus teatro gyvybingumo išbandymas. Kad pasakytų, kas rūpi, režisieriui šįkart užteko maždaug dviejų valandų – kaip „Pirosmani, Pirosmani...“ ar „Kvadrato“ atveju.
Pagal jėgą ir įtaigumą „Jobo knyga“ man padarė stipresnį įspūdį nei keletas pastarųjų didelio masto E.Nekrošiaus darbų.
R.O.: Spektaklio pradžioje Jobo istoriją – kaip Dievas, paakintas Šėtono, atėmė iš padoraus žmogaus gausią šeimą, turtą ir sveikatą, išgirstame tris kartus. Ją papasakoja Dievas (Salvijus Trepulis), Šėtonas (Vygandas Vadeiša) ir pats Jobas (Remigijus Vilkaitis).
Dievas pasakoja temperamentingai, Šėtonas – šelmiškai ir su pietietišku akcentu, Jobo intonacijoje esama išdidumo, pasitikėjimo savimi.
Ką tokia triguba įžanga suteikia vaidinimui?
E.B.: E.Nekrošiaus „Jobo knygoje“ jie visi trys vienodai svarbūs veikėjai. Trys spektaklio stulpai, kurie ir įkalami iš karto. Likę keturi veikėjai – tiesiog pagalbininkai.
Tie trys monologai vienas po kito nustato žaidimo taisykles – debatų erdvę. Puikus pirmasis Dievo monologas pradeda spektaklį kaip patrankos šūvis. Energingai gestikuliuodamas S.Trepulio Dievas pasakoja Jobo istoriją taip, tarsi dalyvautų karštame ginče.
Publikai nespėjus atsikvėpti ataką perima Šėtonas – juodas, gražus, suktas ir ne mažiau stiprus gundytojas. Su raiščiu ant kojos ir rankos bei tokia pat „raiša“ (dėl akcento), bet įtaigia ir argumentuota kalba.
Ne veltui jis už nugaros nešiojasi kastuvą. Tai jo, duobkasio, kupra ir uodega.
Tada į ginčą stoja Jobas. Prasideda žūtbūtinė kova – tikrasis išbandymas.
R.Vilkaičio Jobas – turbūt geriausias jo karjeros vaidmuo. Šią viršūnę galėjo pranašauti jo suvaidintas Popiežius „Dieviškojoje komedijoje“, nedidelis, bet labai ryškus epizodas, kai aukščiausią Bažnyčios hierarchą sutrypia jo pamokslo neįtikinta minia.
R.Vilkaičio Jobas – smulkaus sudėjimo žmogus. Doras, tvarkingas šeimininkas, kurio namus ir darnų pasaulį šapais išnešioja Šėtono siųstas juodasis angelas. Jobo kančia supulsuoja visame kūne, atrodo, kad prie jo prisilietęs nudegsi.
Jo krūtinę supančiojęs elektros lempučių „šarvas“ – nuostabi šiuolaikinio žmogaus karščiuojančios sąmonės metafora. Žybsnių raizgalynė dirgina žmogų, užvaldo ir ardo iš vidaus.
Be galo didelės Jobo akys sklidinos nuostabos ir klausimo – kodėl tai vyksta jam. Tokių kančios pripildytų akių neteko matyti jokiame kitame R.Vilkaičio vaidmenyje.
Šilto ir šalto matęs subrendusio žmogaus veidas kartais tampa naivus ir gudrus kaip vaiko, kai nori prasmukti pro užtvertą stalo angą ir užsispyręs kasa savo gyvenimo tunelį, kurio gale, Šėtonui ir Dievui susimokius, laukia aklina tamsa.
R.O.: O gal jie visi kaip vaikai? Dievas, Šėtonas ir Jobas sužaidžia Jobo istoriją, todėl visi bendrauja kaip lygūs. Dievas tampo Jobą už diržo rodydamas savo galią, o Jobas griebia Dievą už diržo. Kas, kad nepakelia. Bet parodo, kad jo nepagąsdinsi.
Ir su dekoracijomis čia elgiamasi kaip žaidime. Žaiskime, kad du rąstai – namas. Žaiskime, kad po rašomuoju stalu – tunelis, kuriame ieškosime šviesos.
Žaiskime, kad lempučių girlianda Jobui ant kaklo – pati kančia. O kai žaidimą baigsime – išmesime tas lemputes kaip paprasčiausias šiukšles. Ir Dievas lyg koks scenos darbininkas ištraukia girliandos laidus iš įtampos šaltinio.
E.B.: Šiame spektaklyje iš tiesų matyti panašūs primityvistiniai sprendimai kaip Larso von Triero filme „Dogvilis“, kur ant paviljono grindų buvo kreida nupieštos gatvės, namų linijos, o tame sąlygiškame miestelyje vyko rimtos žmonių dramos.
„Jobo knygoje“, kaip ir kituose E.Nekrošiaus spektakliuose, scenografija minimali, surinkta iš skirtingos prigimties daiktų. Bet čia nėra nieko paprasto – tai ženklų teatras.
Šį kartą E.Nekrošius su nuolatiniu scenografu Mariumi Nekrošiumi iš savo režisūrinio teatro „kaladėlių“ pastato Uzo šalį, kurioje gyvena žmogus, vardu Jobas.
Išdėlioja scenoje saulės kolektorius, ant jų nubraižo žemėlapius su jūrinių kelių punktyrais, ir šios užuominos paverčia spektaklio erdvę mitine Senojo Pasaulio žeme.
Greta nuorodų į saulės alinamą šalį – masyvus rašomasis stalas. Kaip išminties, intelekto, kūrybos, apmąstymų ir susikaupimo, atsparumo ženklas.
Iš jo stalčių pasiuntiniai grakščiai sudėlioja-išaugina pažinimo ar pasaulio medį, dar vieną puikią E.Nekrošiaus teatro metaforą.
R.O.: Tai „Jobo knygos“ režisieriaus darbo stalas.
E.B.: Visai nenuostabu. O iš tikrųjų koks skirtumas. Tas daiktas tebėra užsilikęs ne vienuose vyriausių inteligentų namuose, jis virtęs epochos ženklu.
Kaip ir rąstai, nuolat atsirandantys E.Nekrošiaus spektakliuose, byloja gilų prigimtinį, archetipinį ryšį su žeme.
E.Nekrošiaus pasaulėvaizdyje žmogus yra neatsiejama gamtos dalis, todėl namas „Jobo knygoje“ susideda iš medžio ir iš žmogaus – Jobas yra tokia pati savo namo laikančioji siena kaip ir rąstas. Pastatas be žmogaus – ne namai.
R.O.: Senojo Testamento knygoje Jobui viskas sugrąžinta – ir sveikata, ir šeima, o turtai padvigubinti. Ir jis gyveno 140 metų, nes įrodė Dievui savo tikėjimo tvirtumą.
E.Nekrošiaus spektaklio finale Jobas stovi tarp Dievo ir Šėtono. Jie atrodo kaip viena kompanija. Nėra skriaudikų ir aukos.
Jobo nesugniuždė tas „žaidimas“, kurį jie ką tik visi žaidė. Turtai? Šeima? Iš Šėtono Jobas gauna obuolį, o iš Dievo – peilį ir padalina obuolį per pusę.
E.B.: Ir godžiai valgo abi obuolio dalis, dalindamas nuodėmės vaisių ištiestoms aplinkinių rankoms. Biblijoje obuolys yra Adomo ir Ievos istorijos dalis, jis ženklina žmogaus išvarymą iš rojaus.
Taip R.Vilkaičio Jobo išbandymai E.Nekrošiaus spektaklyje virsta žmonijos istorija.
Dievo, Šėtono ir Žmogaus debatuose nėra laimėtojo. E.Nekrošiaus spektaklis – ne apie tikėjimą, o apie Dievo, Šėtono ir Žmogaus kovą.
Kūrybinių pašnekovų šia tema Lietuvoje nerasi. E.Nekrošiaus „Jobo knyga“ turi sąsajų su Romeo Castellucci spektakliu „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“, kurio finale ties Kristaus veidu ima šviesti užrašas „Tu (nesi) mano ganytojas“.
R.Castellucci spektaklis baigiasi atviru klausimu. Atsakymo į jį kiekvienas turi ieškoti asmeniškai. Jis priklauso nuo žmogaus apsisprendimo.
E.Nekrošiaus spektaklio finalo mintis panaši. Jobas yra dvilypis, nepasirinkęs tarp Dievo ir Šėtono. Jame yra ir šviesos, ir tamsos.
