Auksinė kompozitoriaus kantrybė
Nors V. Klovos muzikinį palikimą sudaro beveik 400 kūrinių, tarp jų – ir 6 operos, būtent pirmoji iš jų, „Pilėnai“, pristatyta tuomet dar trisdešimtmečio autoriaus, sulaukė didžiausios tautos meilės ir pripažinimo.
„Man atrodo, kad Vytautas Klova greičiausiai ir išliks tautos atmintyje kaip „Pilėnų“ kompozitorius. Ir tai nėra kažkoks prakeiksmas, nes būti Oginskio „Polonezu“ juk nėra blogai. Bet V. Klova yra parašęs ir daugiau nuostabių kūrinių, kurie, aš manau, dar atras savo kelią į atlikėjų širdis. Tarkim, „Rūta žalioji“ – chorinė daina su soprano solo, kurią dainininkė Nora Petročenko yra įdainavusi kartu su choru „Jauna muzika“. Nuostabi interpretacija ir nuostabus kūrinys“, – teigė J. Katinaitė.
Jai teko pažinti V. Klovą ir kaip dėstytoją: „Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje jis man metus ar pusantrų dėstė polifonijos discipliną. Atsimenu, kad nustebino kompozitoriaus ramumas. Atrodo, žmogus pasiruošęs padaryti viską, kad tik tu gerai pasijustum prie fortepijono, neįsitemptum, neišsigąstum. Tai buvo didžiulis pokytis po kito žymaus kompozitoriaus pamokų J. Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje, kur netyčia ne taip sujungus harmoninius akordus galima buvo ir per nagus gauti – dėl visa ko pagrojusi slėpdavau rankas po klaviatūra. V. Klova, be galo mielas ir šiltas žmogus, po šito man buvo kaip daktaras tiesiog.
Jo taikumas, nekonfliktiškumas buvo ir viena iš sėkmingos jo kompozitoriaus karjeros priežasčių. Kai po daugelio metų sėdėjau archyve ir skaičiau tuometinio Operos ir baleto teatro Meno kolegijos ir Meno tarybos posėdžių protokolus, supratau, kodėl ne visi kompozitoriai ištverdavo tokias aršias ideologines procedūras – pavyzdžiui, Balys Dvarionas po „Dalios“ trenkė durimis ir daugiau neberašė nė vienos operos. Tuose posėdžiuose dalyvaudavo ir partijos CK, KGB veikėjai, ir Rašytojų sąjungos bei Kompozitorių sąjungos atstovai. Ir visi turėdavo ką pasakyti, su niekuo negalėdavai ginčytis per daug. Bet V. Klova turėjo auksinės kantrybės „taisyti“ savo kūrinius taip, kaip iš jo buvo reikalaujama“, – pasakojo J. Katinaitė.
Kartas sujungiantys „Pilėnai“
V. Juozapaitis prisiminė 1994 m. kelionę į Čikagos Lietuvių operą, tuo metu stačiusią „Pilėnus“.
„Man, tada dar jaunam ir kažką žadančiam, tame pastatyme buvo patikėta Ūdrio partija. Kartu važiavo Virgilijus Noreika, Vitalija Šiškaitė, na, ir pats V. Klova keliavo sykiu. Tuomet jis dar buvo kupinas jėgų, bet jautei, kad tai žmogus, pasižymintis ypatingu kuklumu. Ne paslaptis – būna kompozitoriai, kurie vos ne su ginklu prie smilkinio stebi, kad tu kiekvieną natą išlaikytum tiek, kiek reikia. O V. Klova mano atmintyje išliko nuoširdus ir geras, bet tuo pačiu – reiklus kaip muzikas. Jis kažkaip sugebėdavo viską pasakyti nepriekaištaudamas, bet labai suprantamai.
Ūdrio partija „Pilėnuose“ anaiptol nėra didelė, bet garsioji jo daina yra visą operą vienijanti ašis. Ir jeigu nėra Ūdrio dainos, tai nėra ir „Pilėnų“, nors ne apie Ūdrį ta opera yra. Pats kompozitorius patarė man šią dainą atlikti labai kantileniškai, nors prieš tai būta ir kitokių, greitesnių jos interpretacijų“, – pasakojo operos solistas, vėliau dainavęs ir garsiajame „Pilėnų“ pastatyme Trakų pilyje.
V. Juozapaitis svarstė, kad „Pilėnai“ kitas V. Klovos operas nurungė tuo, kad buvo mažiausiai paliesti sovietinės ideologijos: „Galėtume ir dabar be jokio sąžinės priekaišto šią operą dainuoti ir rodyti, viskas su ja yra gerai. Kita vertus, iš vokalinės pusės, nors muzikali ir daininga, ji yra ir labai sudėtinga, su daugeliu ribinių natų, už kurias dainininkai nepasakytų ačiū kompozitoriui. Bet tokia jau atlikėjo profesija: scenoje turi vaidinti, jog tau lengva. O iš tikrųjų, tai jeigu sugebi padainuoti Ūdrio dainą originalioje tonacijoje – vadinasi, esi dar tinkamas savo profesijai. Beje, 2003 m. vasarą 16-ąją, kuomet lauke buvo 25 laipsniai šalčio, Katedros aikštėje aš dainavau Ūdrio dainą kartu su „G&G Sindikatu“. Mano jauniausiai dukrai tuomet buvo 10 metų, ir nuo to laiko ji pradėjo didžiuoti savo tėvu, kuris pagaliau padainavo „su normaliais muzikantais“. Tai iš tikrųjų Ūdrio dainos leitmotyvas sujungia kartas“, – pabrėžė V. Juozapaitis.
Giminės šaknys – Žemaitijoje
Muzikologas P. Andriuškevičius, kilęs iš to paties Mažeikių krašto, kaip ir V. Klova, papasakojo apie kompozitoriaus tėvus ir protėvius.
„Jo šeimos istorija sukosi Žemaitijoje – aplink Mažeikius, Palangą, Skuodą. Prosenelis buvo stambus ūkininkas, senelis – garsus Palangos vargonininkas, o kompozitoriaus tėvas Julijonas kartu su mama Emilija laikė vaistinę Tirkšliuose. Tai buvo paprastas nedidelis namelis: pirmame aukšte – vaistinė, antrame – šeimos kambariai, prie namo – sodas.
Mamos Emilijos tėvas Jokūbas Navickas taip pat buvo vaistininkas, taigi, tai buvo tikra farmacininkų šeima. Tačiau nei Vytautas, nei jo brolis Boleslovas vaistininko kelio nepasirinko. Jie abu tapo menininkais: Vytautas – kompozitoriumi, o metais jaunesnis brolis – dailininku“, – pasakojo P. Andriuškevičius.
Mažai kas žino, kad iš pradžių ir V. Klova buvo trumpam įstojęs į Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą. Ten jis susipažino su kitu dailės studentu Jonu Mackoniu, kuris vėliau, V. Klovai jau pabaigus kompozicijos mokslus, taps „Pilėnų“ libreto autoriumi.
„Visgi pirmasis V. Klovos muzikinis kūrinys, kurį man pavyko aptikti, buvo 1942 m. šešiolikmečio moksleivio parašyta pjesė „Žvaigždutė“. Ji įdėta į rinkinį, kuris vadinosi „Pirmieji kūriniai“. Tame rinkinyje iš viso buvo 24 pjesės fortepijonui ir smuikui. Tokia buvo kompozitoriaus kūrybinio kelio pradžia“, – teigė knygos apie V. Klovą autorius.
LNOBT surengtą V. Klovos šimtmečio vakarą moderavo muzikos kritikė Rasa Murauskaitė-Juškienė. Kompozitoriaus kūrinių fragmentus susirinkusiems muzikos mylėtojams atliko operos solistai Joana Gedmintaitė, Jovita Vaškevičiūtė, Edmundas Seilius ir Mindaugas Tomas Miškinis, lydimi pianistės-koncertmeisterės Olgos Eleonoros Taškinaitės.
Viename iš Raudonosios fojė stendų LNOBT spektaklių lankytojai nuo šiol galės apžiūrėti ir parodą, skirtą kompozitoriaus V. Klovos šimtmečio jubiliejui.