Nuo vos 2 tūkst. iki 130 tūkst. žiūrovų festivalį išauginusi Vida atvira – per tuos metus teko patirti ir cenzūros, ir tik fotoaparatų blyksčių, bet ne kultūros ištroškusių politikų dėmesio.
„Kino pavasaris“ prieš 7-erius metus priėmė sprendimą, kad mums nereikia politikų globos. Nesutikau ir su finansine politikų parama ir tuo džiaugiuosi. Politikai labai naudojasi kultūros renginiais – ateiti pasifotografuoti, interviu duoti. Arba globos statuso suteikimas – kas iš to, ką jie padarė, kad galėtų save sutapatinti su renginiu? Labai smagu, kad „Skanorama“ prezidento globai pasakė „ne“. Pateisinu ir suprantu tokį žingsnį“, – sako V.Ramaškienė.
Skęstančios kultūros atributu interviu metu pasidabinusi Vida teigė besidžiaugianti, kad kultūros žmonės išdrįso pasakyti, kaip jie jaučiasi.
„Valdžiažmogiai nori, kad Lietuvą atstovautų geriausi atlikėjai. Bet tam atlikėjui dėmesio nerodo. Nori vasario 16-ąją pigiausiai geriausius meistrus pasamdyti. Tai samdykite mokinukus! Kultūros žmonės jaučiasi nereikalingi, jaučiasi, kad politikui geriau nesimaišyti po kojomis“, – tiesiai rėžia V.Ramaškienė.
Teko apeiti cenzūrą
„Noriu, kad niekada negrįžtų nurodymai iš partijų. Sovietų laikais buvo nurodymai, kad piešti plakatai turėtų būti su didesniu rusišku filmo pavadinimu, nei lietuvišku. Kai nepaklusdavome, turėdavome aiškintis.
Dabar „Kino pavasario“ jaunimas nerizikuoja, bet laisvai paleidžia savo fantaziją. Drąsumas pasireiškia jau pradedant dėlioti programas. Deja, bet ir nepriklausomoje Lietuvoje esu susidūrusi su programos blokavimu“, – prisimena V.Ramaškienė.
„Kamantinėjimuose“ kino šventės kūrėja papasakoja ir kaip sprendė tokias cenzūros situacijas, nes niekada joms taip ir nepakluso. V.Ramaškienė išdavė, kad pirmiesiems „Kino pavasariams“ filmus atrinkdavo jų nė nemačiusi komanda. Mat nebuvo galimybių nuvykti į filmų festivalius. Teko remtis tik kūrinių aprašymais.
Visgi tai nesutrukdė „Kino pavasarį“ paversti sinefilų švente ir kino mėgėjų tradicija. Vida sako, kad dabar reikia didesnių salių kinui. „Dešimtmetį bandau sakyti Kultūros ministerijai, kad galime daryti universalias sales – kaip Kanų. Kur galėtų vykti ir architektūros, ir parfumerijos pristatymai, ir renginių festivaliai. Didelių salių mums reikia, bet niekas manęs neklauso“, – šypsosi V.Ramaškienė.
Teko ir vadovauti, ir indus plauti
Nors „Kino pavasario“ veiklos procesus V.Ramaškienė perduoda sūnui Algirdui, bet nuo festivalio nenutolo.
„Žmonės, kurie dirba su manimi, vadinu ligoniais. Tokie žmonės ir gali padaryti daug ką“, – festivalio ilgaamžiškumo vieną iš priežasčių įvardina Vida.
Ji pamena: „Reikėjo dirbti viskuo: pradedant vadove, baigiant indų plovėja. Ir personalą atrinkinėjau pati. Vienas klausimas buvo nepadorus – ar geriat raudoną vyną?“,– juokiasi V.Ramaškienė.
Kino pasauliu gyvenanti Vida itin didelį dėmesį ir paramą skiria lietuviško kino kūrėjams. Ji pabrėžia – net jei idėja atrodo neįtikėtina, neįtikima, bet ja tiki kūrėjas – ji tikrai bus įgyvendinta.
„Kai įsikūrė kino centras, buvo strategija lietuviško kino kūrėjams sudaryti sąlygas kurti lietuvišką kiną. Po dešimt metų jau turime rezultatą. Lietuviški filmai apdovanojami didžiausiuose festivaliuose, žiūrovai Lietuvoje žiūri vietinius filmus. Dabar reikėtų akcentuoti kino sklaidą. Lietuvoje tik 10 proc. lėšų skiriama sklaidai“, – idėja dalijasi V.Ramaškienė, pati įkūrusi ir fondą, globojantį jaunus kino kūrėjus.
Taip pat įgyvendinta ir „Kino klubo“ veikla, kur, anot Vidos, renkasi 60+ nebambekliai. Raginti vyresniųjų žiūrovų nė nereikia – salė būna pilna. „Kinas turi galią keisti visuomenę. Tai vienas iš variklių, dėl ko norėjosi rengti festivalį. Iš kino istorijų, gerų perteiktų jausmų mes galime daug pasimokyti“, – apibendrina V.Ramaškienė.
Ko reikia lietuviškam Oskarui?
Paklausta, ko reikia pirmajam lietuviškam Oskarui, Vida nė nesudvejoja: „Kad lietuviai laimėtų pirmąjį Oskarą, reikia talentingų žmonių, geros reklaminės kampanijos, daug pinigų, daug darbo ir daug daug sėkmės.“
V.Ramaškienė pabrėžia – Oskaras yra žaidimas, loterija, o ne tikslas. „Žinoma, tai būtų gera reklaminė akcija ir kūrėjams, ir Lietuvai. Aš labiausiai galvočiau apie „crazy“ scenarijus, nustebinančius pasaulį“, – Oskaro formule dalijasi V.Ramaškienė.
Kino mylėtoja išduoda, kad filmus žiūri iš anksto apie juos neskaitydama, nes nori būti nustebinta kūrėjo. Taip pat ragina žiūrovus kine išlaukti ir titrų pabaigos. Mat kūrėjai dažnai po jų palieka smagių detalių, o ir patys titrai – nusilenkimas bei pagarba kino kūrėjui.