Tikriausiai yra mažai vaikų, kuriuos spektakliai taip sužavi, jog grįžę namo jie bando visą scenarijų atkurti... tiesiog ranka. Tačiau Augustas pabandė. Galima sakyti tada, kažkur pasąmonėje ir prasidėjo jo glaudus ryšys su teatru atvedęs iki didžiųjų scenų.
Augusto kelias teatre formavosi kartu su jo pačio branda – nenuostabu, jog dabar talentingo kūrėjo spektakliai paliečia dideles auditorijas. Ir nors režisierius sako, jog šis unikalus darbas reikalauja nemažų valios pastangų, scena, pasak jo, visada randa būdą jį susigrąžinti.
Šiandien A. Gornatkevičius kuria ir Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) – vienoje svarbiausių šalies teatro institucijų. Jau ne vienerius metus čia rodomas jo režisuotas spektaklis vaikams „Sibiro haiku“, supažindinantis jaunuosius žiūrovus su teatru ir sudėtingomis istorinėmis temomis. Spektaklis LNDT repertuare išlieka ir šiais metais, o jo populiarumas rodo šio režiesieriaus indėlį į teatro gyvenimą.
LNDT – tai įstaiga, kurią ilgus metus globoja prekybos tinklas „Norfa“. Naujienų portalui Lrytas LNDT atstovai ne kartą yra sakę, kad prekybos tinklo parama įstaigai itin svarbi ir ji prisideda prie daugybės kūrėjų, tarp kurių ir Augustas, darbų.
„Norfa“ yra vienas retų mecenatų, kurie iš principo lėšas skiria ne labai konkretiems projektams. Mūsų sutartyje taip ir parašyta – parama skiriama visoms nuostatuose numatytoms veikloms finansuoti.
Tai reiškia, kad mes paramą galime panaudoti savo nuožiūra. Jų skirtas lėšas naudojame kūrybinei veiklai, nes tai yra ta sritis, kur mums finansavimo tikrai trūksta“, – prieš kurį laiką svarstė teatro generalinio direktoriaus pavaduotoja Ieva Skaržinskaitė.
Nors paprastai į sceną lipa tik aktoriai – už jų stovi bene svarbiausią darbą atliekantys režisieriai. Kviečiame iš arčiau susipažinti su A. Gornatkevičiumi ir jo keliu į teatrą, kuris šiandien tęsiasi ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje.
– Augustai, norėtųsi pradėti nuo pačių pradžių. Ar jus visuomet traukė teatras, scena, menas. Kaip susiklostė taip, jog pasukote režisūros keliu?
– Menai, nežinau sąmoningai ar instinktyviai, traukė nuo vaikystės. Tiek teatras, tiek muzika kažkokiu būdu vis atsirasdavo mintyse.
Lankiau „Ąžuoliuko“ muzikos mokyklą, tėvai vedėsi į įvairius spektaklius. Pamenu kartą, tikriausiai dar būdamas pradinėse klasėse, grįžęs namo iš spektaklio buvau net nusprendęs iš atminties užrašyti visą spektaklio tekstą. Tik neatsimenu, kaip man pasisekė. Todėl atėjus laikui rinktis profesinį kelią, gana anksti į mintis sugrįžo režisūra, o jau paauglystėje matyti spektakliai kurstė tą norą dar labiau. Taip galiausiai atsiradau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
– Kaip per visą šį laiką – studijos, pirmieji pastatymai, o dabar ir intensyvus darbas pilnu tempu – keitėsi jūsų meilė teatrui, kokią vietą ji jūsų širdyje užima dabar?
– Puikus klausimas! Dabar santykis gerokai realistiškesnis, bet meilė (ar net aistra) neišnyko. Ji gal sakyčiau labiau brandi – kaip ir santykiuose, jei pora vykus, su laiku jausmai tik gilėja, o paviršutinišką susižavėjimą keičia gili pagarba su rutinos prieskoniais.
Be abejo kartais pavargsti, norisi atsitraukt, bet teatras turi tokią savybę – traukia atgal nors tu ką. Norisi kurti dar, norisi patirti tuos jausmus, sakyčiau gal tik dabar pradeda vykti tie labiau brandūs procesai.
– Jus vadina jaunosios kartos režisieriumi. Bendrai – koks jūsų požiūris į teatrą, meną? Yra nemažai jaunų žmonių, kurie tai vadina tiesiog „nesąmone“, ką galėtumėte jiems pasakyti, kodėl jaunam žmogui, jūsų nuomone, svarbu nenusisukti nuo kultūros?
– Visada sakau, kad menas yra visur aplinkui. Jūsų rūbai, net ir paprasti, kasdieniai yra atkeliavę iš kažkokio kūrėjo galvos. Reklamos, kelio ženklai, kavinių ir namų interjerai.
Mane pastaruoju metu domina ir savotiškai liūdina spalvų dingimas iš mūsų viešųjų erdvių. Prisiminkime kokie spalvingi buvo greito maisto užkandinių interjerai prieš du dešimtmečius. Man rodos net tokie dalykai lavina mūsų fantaziją ir skatina pamatyti daugiau, mąstyti plačiau.
– Sakykite, ar jaunam žmogui sunku įsilieti į teatrų gyvenimą? Gal teko susidurti net su vienais ar kitais stereotipais?
– Sunku. Dažnai tai būna ir tam tikros sėkmės reikalas. Bet vieną, ką galiu pasakyti, kad talentas ir užsispyrimas ar nepasidavimas visada nugali. Nebūtinai pasiseks iš karto, bet labai linkiu visiems jauniems kūrėjams kantrybės ir nepaleisti savo kūrybinės gijos.
– Kaip renkatės temas savo spektakliams? Ar tai dažniau yra jūsų asmeninės patirtys, ar reakcija į visuomenės aktualijas? O gal visai kas kita?
– Manau teatras turi nagrinėti dabartį. Tai mano asmeninė kūrybinė filosofija šiuo metu. Anksčiau, kai buvau ką tik pabaigęs studijas, buvau susisiaurinęs dar labiau – galvojau apie kūrybą daugiausiai skirtą mano kartos žmonėms.
Dabar žiūriu gerokai plačiau, bet teatrą toliau matau pirmiausia kaip šiandienos tyrimų lauką.
– Kas kūrybiniame procese jus labiausiai džiugina, ir atvirkščiai – kas sunkiausia? Ar este sau griežtas?
– Dar vis mokausi būti griežčiausias sau. Teatras reikalauja neįtikėtinai stiprios valios. Darbas čia vyksta ne tik repeticijų metu, bet ir po ar prieš darbą, keliaujant, gaminant, netgi miegant.
Mane visada džiugina atradimai dirbant su aktoriais – visada stengiuosi ieškoti naujų aktoriaus spalvų ar netikėtų rakursų. Nebūtinai pavyksta, bet ieškojime ir yra pats grožis.
– Ar kuriant dar aplanko baimės? Nesupratimo, abejingumo, kritikos – o gal kaip tik į tai visiškai nesikoncentruojate?
– Perfrazuojant vieną prancūzų dramaturgą – svarbiausia bijoti pirmam. Bijoti normalu ir sveika, bet su tuo reikia susitvarkyti prieš ateinant į repeticijų salę.
Dažnai įdomiausi kūrybiniai blyksniai atsiranda iš tuo metu kvailai atrodančių minčių ar net klaidų.
Taigi, jei pavyzdžiui bijosi suklyst, gali labai daug prarasti. Kritika, aplinkinių reakcijos labai svarbu, bet tai negali tapti tavo kalėjimu. Paabejoji, pabijai ir eini dirbti.
– Kaip teatro gyvenimas dera su jūsų kasdienybe — ar joje dar lieka vietos tam, kas vienaip ar kitaip nesusiję su kūrybine veikla?
– Šiuo metu tikrai esu iš visų pusių apsistatęs teatru – jei nerežisuoju, tai planuoju, organizuoju ar mokau.
Neseniai pradėjau aktyviau dėstyti – tai man labai įdomu, tačiau tai vis tiek yra apie teatrą. Norėčiau daugiau keliauti ir skaityti, bet manau tam laiko dar tikrai rasiu.
Kol kūryba stumia į priekį, norisi tame ir likti, nes tai labai daug tau duoda kaip žmogui.
– Niekam ne paslaptis, kad meno pasaulyje krūviai išties dideli. Ilgos pasiruošimo valandos, sunkus, žiūrovams nematomas darbas, reikalauja daug jėgų. Kokie buvo didžiausi iššūkiai jūsų karjeroje? Kaip juos įveikėte?
– Vieno vaisto tikrai nėra. Kaip jau sakiau, daug kas reikalauja nemažų valios pastangų. Stengiuosi stebėti save, pastebėti kada esi pervargęs, apsupti save brangiais žmonėmis ir bendrai mėgautis gyvenimu.
Aplink tiek visko gražaus ir įdomaus vyksta, kad reikia tik atrasti laiko ir jėgų visu tuo domėtis. Labai dažnai įkvepia ir iš duobių ištraukia ir kolegų kūryba. Džiaugiuosi pažinodamas tiek daug talentingų žmonių.
– Gal buvo metas, kai svarstėte, joks šis kelias ne jums ir viską norėjosi palikti užnugaryje? Kaip tvarkėtės?
– Visada ir niekada. Manau tokios mintys seka daugelį kūrėjų, klausimas kaip arti tu jas prisileidi. Krizių būna bet kurioje profesijoje, nors neneigsiu, kad kūrėjo kelias tikrai nėra iš lengvųjų.
Svarbu nuoseklumas ir iššūkių sau kėlimas. Jei matai ką gali padaryt geriau, reiškia verta dar bandyti. Manau, mesiu šią profesiją, kai galvosiu, kad geriau nebegaliu ar padariau jau viską.
– Kokios jūsų ambicijos, ateities planai – galbūt svajonėse dar platesnės scenos?
– Šiuo metu darau labai nedidelę pauzę, kad ateities darbai būtų dar tikslesni, sukauptesni ir įdomesni.
Plačios scenos vilioja, bet svarbiausia turinys. Labai laukiu naujų kūrybinių susitikimų – tiek su aktoriais ir kitais bendrakūrėjais, tiek su spektaklių žiūrovais.