Būti išskirtine Vilijai ir malonumus, ir atsakomybė – mat jos indėlis į orkestro veiklą itin svarbus ir tik nuo jos vienos priklauso, kaip skambės užburiantys stygų garsai.
Vilija atvira – muziką pamilo taip anksti, jog net sunku prisiminti. O sąsajos su garsais ją supo dar darželyje, kuomet ji galėjo pasimatuoti ne tik įvairių muzikinių konkursų, bet ir „Dainų dainelės“ sceną.
Laikas daželyje muzikantei tapo lemtingu – tuomet ugdymo įstaigoje apsilankę mokytojai iš M. K. Čiurlionio menų mokyklos pakvietė į ją stoti. Tai buvo visa ko pradžią – taškas pradėjęs Vilijos kelią į profesionalią sceną.
Praėjusių metų pabaigoje LVSO prisijungė prie ryškiausio šalies kultūros mecenato prekybos tinklo „Norfa“ globojamų įstaigų.
Tuo itin džiaugėsi orkestro vadovas Stasys Pancekauskas ir visi LVSO muzikantai šią žinią sutikę itin pozityviai.
„Ilgai į „Norfą“ nedrįsome kreiptis dėl paramos. Gal esame per daug kuklūs (šypsosi). Tačiau labai daug dėmesio, darbo užėmė koncertų salės rekonstrukcija ir kai išdrįsome, sulaukėme labai gero jų noro mus remti. Tai yra labai gerai, labai džiugu.
Skrieja geriausi komplimentai verslo vadovui Dainiui Dunduliui ir visiems, kurie dirba su kultūriniais projektais. Puikiai žinome, kiek įstaigų jie remia ir jų tik daugėja.
Tai tikriausiai geriausias pavyzdys. Nežinau kito verslo, kuris tiek remtų kultūrą – tai lyderis“, naujienų portalui Lrytas praėjusių metų pabaigoje kalbėjo S. Pancekauskas.
Šį kartą kviečiame susipažinti su unikalaus instrumento virtuoze ir iš arčiau pažvelgti į grožį scenoje kuriančios muzikantės kasdienybę.
– Grojate arfa. Tai – tikrai nėra pats populiariausias instrumentas, kurį renkasi daugelis. Kaip šis unikalus instrumentas atkeliavo į jūsų rankas?
– Per televiziją pamačiau grojančią Sigizmundą Sabalytę, kuri buvo pirmoji arfininkė LVSO. Nieko panašaus anksčiau nebuvau mačiusi – užbūrė.
– O kaip atrodė jūsų kelias į LVSO. Ką jums reiškia būti orkestro dalimi?
– Studijuojant Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje orkestrui prireikė arfininkės kelioms programoms. Atėjau pagroti laikinai, bet taip ir nebeišėjau – tiko.
Grojant simfoniniame orkestre jautiesi dalimi kažko didesnio. Simfoninė muzika turi didžiulę jėgą – net jei esi pavargęs, grojant atsiranda antras kvėpavimas ir nauja energija.
– Esate vienintelė orkestre arfa grojanti muzikantė. Išduokite – koks jausmas – didelė atsakomybė, o gal atvirkščiai – mėgavimasis?
– Teisingi abu dalykai. Jauti ir atsakomybę, ir nerimą, ypač einant į sceną, kai laukia sudėtinga partija ar solinė kadencija. Tačiau kai viskas pavyksta, ateina didžiulis pasitenkinimas ir pasididžiavimas.
– Ar bėgant metams keitėsi jūsų požiūris į muzika, gal net buvo toks laikas, kai svarstėte ją palikti užnugaryje?
– Paauglystėje kildavo daug maištingų minčių – tą patį dabar matau ir savo mokinėse.
Gyvenime visko gali nutikti, ir net jei tektų keisti profesiją, muzika man vis tiek liktų energijos šaltiniu, nesvarbu, ar ją groji, ar klausaisi, ar mokai kitus.
– Scenoje esate ne naujokė, jums tekę groti įspūdingose vietose. Kokie koncertai, scenos jums buvo įsimintiniausios, paliko giliausią įspūdį?
– Teko groti tikrai įspūdingose salėse užsienyje. Visgi patys mieliausi ir labiausiai įsimintini koncertai buvo tie, kurie turėjo ypatingą reikšmę namams, Lietuvai, pavyzdžiui, grojant renginyje skirtam Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui paminėti.
– Neretai pasirodote ir savo „namuose“ – LVSO koncertų salėje. Kuo ši erdvė jums ypatinga? Ką jums reiškia ten groti?
– LVSO koncertų salė man yra tarsi antri namai, kur atrodo, kad net sienos tave palaiko.
Labai gera groti atnaujintoje erdvėje, kur simfoninė muzika gali skambėti dar galingiau ir gražiau.
– Niekam ne paslaptis, kad meno pasaulyje krūviai išties dideli. Ilgos pasiruošimo valandos, sunkus, žiūrovams nematomas darbas, reikalauja daug jėgų. Kokie buvo didžiausi iššūkiai jūsų karjeroje? Kaip juos įveikėte?
– Kartais aplinkybės susiklostydavo taip, kad tekdavo dirbti be pertraukos ištisus mėnesius, nes, kaip ir daugelis muzikantų, mes ne tik grojame orkestre, bet ir turime savo projektų bei mokome vaikus.
Šiuos iššūkius įveikiau aukodama asmeninį laiką, tačiau kartu supratau, kad geras poilsis yra neatsiejama gero rezultato dalis.
– Gal turite būdų, kurie jums padeda atsipalaiduoti po intensyvaus koncertų maratono ar kitų darbų? Atrodo, kad atlikėjams dažnai tenka tiesiog „atiduoti“ publikai. O kaip jūs save susigrąžinate, na tą energiją? O gal atvirkščiai – scena jus pakrauna?
– Muzika mane pakrauna ir suteikia energijos, tačiau po koncerto kartais nėra lengva iš karto atsipalaiduoti – muzika vis dar skamba ausyse, o kūnas jaučiasi lyg nubėgęs kelis kilometrus
Tuomet svarbu persijungti, skirti laiko bendravimui su artimais žmonėmis, pasimėgauti gražia diena ir atgauti jėgas.
– Kokios jūsų ambicijos, ateities planai – galbūt svajonėse dar platesnės scenos?
– Mintyse visada kirba daugybė planų: koncertinės programos, kurias norėtųsi paruošti, renginiai, kuriuose norėtųsi dalyvauti, bei projektai, skirti arfos grojimo menui puoselėti.
Tikiuosi, kad bent penktadalį jų pavyks įgyvendinti.