„Tai buvo vienintelė veikla iš visų, kurios nenorėjau mesti“, – taip, apie karjeros kelią, kalbėjo aktorius, atsivėręs apie su šiuo pasirinkimu atkeliavusius džiaugsmus ir iššūkius.
Visas jo gyvenimas sukasi aplink meną ir kūrybą. Net tada kai nevaidina, Tautvydas galvoja apie performansus ir kitas kultūrines veiklas, kurios jo gyvenimui suteikia ryškių spalvų.
Nuo praėjusių metų koja kojon su VŠDT žengia ištikimas kultūros partneris – prekybos tinklas „Norfa“, leidžiantis įgyvendinti iki šiol tik svajonėmis buvusias idėjas.
LNOBT istorija, kurią žino ne visi: kaimyninių šalių pavydas, plūstantys žmonės ir iki smulkmenų apgalvotos detalės
„Parama mus labai reikalinga. Esu ne kartą minėjusi, kad tai mums suteikia stiprumo ir galimybę daryti tai, ką mes norime, bet be rėmėjų negalėtume“, – naujienų portalui Lrytas yra minėjusi teatro meno vadovė Nomeda Šatkauskienė.
Teatro atstovai, aktoriai ir bendruomenė džiaugiasi, kad parama leidžia įgyvendinti dar daugiau idėjų, o tai stiprina kultūrinį Šiaulių veidą .
Susiję straipsniai
Šį kartą kviečiame susipažinti su unikaliu VŠDT aktoriumi, kuris savo profesionalumu džiugina Šiaulių miesto kultūros mylėtojų ir miesto svečių širdis.
– Tautvydai, norėtųsi pradėti nuo pačių pradžių. Ar jus visuomet traukė teatras, scena, menas. Kaip susiklostė taip, jog pasukote aktorystės keliu?
– Teatru pirmą kartą susidomėjau būdamas maždaug dešimties, kai perskaičiau „Donaldas ir kiti’’ komiksų numerį. Jis buvo skirtas vien teatrui.
Ten buvo perrašytos tikros pjesės, veikėjai pakeisti į komikso personažus, taip pat pridėtos įvairiausios teatro legendos, prietarai ir būtent teatro mistiškumas, paslaptys – mane labai sudomino.
Augau amerikietiškos kultūros, uždraustų vaisių, ankstyvame interneto amžiuje. Pusbrolis turėjo DVD plokštelėje įrašytus „Jackass“ filmukus, jis juos rodė vyresniems mano pusbroliams, broliui, bet jie labiausiai patiko pačiam jauniausiam – man. Juosta atrodė kaip visai kitas gyvenimas, kažkur toli nuo kaimo...
Vėliau „Jackass“ pamačiau ir per televizorių, turinys aišku nebuvo skirtas vaikams, todėl mane tai dar labiau traukė. Tai slėpiau nuo tėvų, vėliau būriau draugus, kad patys kurtume filmukus. Ir pavyko. Filmuodavome juos su mano tėvų kamerą, buvome pasivadinę „ShitPit“.
Tikriausiai kaip ir daugelį kitų mano amžiaus vaikų, labiausiai traukė absurdiškas humoras, išsidirbinėjimai, nesąmonės...
Paauglystėje daug kartų pergalvodavau, kuo noriu būti ir vis save keisdavau. Pamatęs naują filmą norėdavau tapti tais matytais personažais, ant jų stačiau visą savo tapatybę, tačiau tai trukdavo neilgau, nei pamatydavau kitą filmą.
2009 metais pažiūrėjau Jameso Camerono filmą „Įsikūnijimas“. Tuo metu man maždaug dvylika. Pamenu, kaip susižavėjau tuo pasauliu... Panorau būti toks, kaip tie mėlyni „žmonės’’, karstytis medžiais, gyventi gamtoje. Aišku, kad ir kiek bandžiau karstytis medžiuose, niekada negalėjau tapti mėlynuoju „Navi“ gyventoju iš „Įsikūnijimo“, tačiau supratau, kad galbūt galiu vaidinti teatre ir taip tapti kažkuo kitu.
Vedamas šios minties pradėjau lankyti dramos būrelį Meškuičių kultūros centre ir kai jis išnyko, perėjau į Šiaulių dramos būrelį „Kompanija šauni“, o vėliau sekė Lietuvos muzikos ir teatro akademija.
Vaidinti man labai patiko, visada mielai tuo užsiimdavau. Todėl tikriausiai ir pasirinkau tokį darbą, kad ir toliau galėčiau tapti kažkuo kitu.
– Augote Šiauliuose, dabar esate VŠDT aktorius. Galima sakyti, nuo šaknų nenutolote. Ką jums reiškia vaidinti gimtajame mieste, kuo Šiaulių teatras jums brangus?
– Prie Šiaulių nesu labai prisirišęs, nes gyvenau netoli Šiaulių esančiuose Meškuičiuose. Daugiau laiko mieste pradėjau leisti nuo 17 metų, kai tapau dramos būrelio dalimi.
Šiauliai man labiau asocijuojasi su žmonėmis, su kuriais leidau laiką paauglystėje. Kadangi tie žmonės iš paauglystės ten nebegyvena, tai mano jausmai šiam miestui taip pat išsivaikščiojo.
Šį jausmą gerai apibūdina personažo Rusto Cohle‘o frazė iš serialo „True Detective’’ (liet. „Tikrasis detektyvas“): „Ši vieta yra tarsi kažkieno prisiminimas apie miestą, ir tas prisiminimas blėsta“.
O Šiaulių teatras man brangus dėl ten sutiktų žmonių, nuolatinių teatro darbuotojų ir prie skirtingų pastatymų atvykstančių ten dirbti kūrėjų.
– Gal turite mėgstamiausią teatro vaidmenį, spektaklį? Gal pasitaiko, kad personažai, kuriuos įkūnijate, palieka emocinį pėdsaką ir gyvenime?
– Labiausiai įsimintinas ir paveikiausias spektaklis, kuriame vaidinau buvo režisieriaus Nauberto Jasinsko „Found Found Found’’. Tai buvo pirmasis mano spektaklis VŠDT.
Visų pirma, brangiu jį laikau, nes jis buvo kuriamas pagal Jono Meko kūrybą, apie Joną Meką. Šis menininkas man labai patiko nuo pat paauglystės... Per spektaklio procesą aplankėme daug su J. Meku susijusių vietų – jo buvusius namus, žmones, kurie jį pažinojo.
Mane labai paveikė paskutiniai įkūnyto personažo žodžiai kur jis kalbasi su kartonine mama: „Tave atspausdinti kainavo 23 eurus. Tu atspausdinta mama, įsivaizduoji? Kiekvienas grįžta į savo namus ir klausia: kaip katinas gyvena? Kaip triušiai? Aš bare galiu pasikalbėti su nepažįstamu žmogumi, o su tavim negaliu“.
Man taip ir yra. Kalbėtis su nepažįstamais žmonėmis ar su savo draugais – lengva. Lengva pasakoti apie savo gyvenimą. Bet grįžus į gimtąjį kraštą būna sunku atsiverti savo artimiems žmonėms, todėl susitikę prakalbam apie katinus ir paukščius.
– Esate jaunosios kartos aktorius. Koks jūsų požiūris į teatrą, meną. Yra nemažai jaunų žmonių, kurie tai vadina tiesiog „nesąmone“, ką galėtumėte jiems pasakyti, kodėl ir jaunam žmogui, jūsų nuomone, svarbu nenusisukti nuo kultūros?
– Mano požiūris apie meną nuolatos kinta, o tikriausiai geriausiai mano požiūrį atspindi mano kūrybą, spektakliai – „How to Swim“, „Coffee & Scooters“.
Labai mėgstu režisieriaus Jeano-Luco Godardo citatą, kuria išgirdau filme „Naujoji banga“: „Vietoj kritikos rašymo, aš kuriu filmą“.
Nežinau ar įmanoma nusisukti nuo kultūros, man atrodo, ji visur, gal sunkiau yra atsimerkti ir pamatyti.
– Tikriausiai nesuklysiu jus pavadinus ne tik aktoriumi, bet ir menininku. Mėgstate šiek tiek provokuoti, atkreipti dėmesį į aktualias problemas. Kodėl jums tai svarbu?
– Manyje kaupiasi mintys, jausmai ir, manau, svarbu juos išreikšti, reflektuoti apie pasaulį, kurio dalis aš esu ir tokiu būdų kalbėtis su kitais žmonėmis.
Svarbu gilintis į savo mintis, kylančius klausimus ir tokiu būdų ieškoti bendrystės su kitais. Nemanau, kad mano kūryba provokuojanti, gal tiesiog objektai, temos šiek tiek keistesnės, neįprastos.
– Kaip teatro gyvenimas dera su jūsų kasdienybe — ar joje dar lieka vietos tam, kas vienaip ar kitaip nesusiję su kūrybine veikla?
– Kad ir kur bebūčiau, kad ir ką beveikčiau, man atrodo, kad viskas mano gyvenime susiję su kūrybine veikla. Visa kūryba ateina iš atsitiktinės veiklos, kiekviename užsiėmime man ankščiau ar vėliau ateina mintis – ką aš galėčiau iš to padaryti, kaip tai, ką dabar darau galėtų pasitarnauti mano kūryboje.
Pradedu kelti klausimus, kodėl užsiimu šia veikla, kodėl visi šie žmonės aplink daro tą patį.
– Niekam ne paslaptis, kad meno pasaulyje krūviai išties dideli. Ilgos pasiruošimo valandos, sunkus, žiūrovams nematomas darbas, reikalauja daug jėgų. Kokie buvo didžiausi iššūkiai jūsų karjeroje? Kaip juos įveikėte?
– Didžiausi Iššūkiai būna, kai yra atstumiamos nepatikrintos mano idėjos. Tada turiu ieškoti kitų būdų jas įgyvendinti ar judėti toliau link naujų minčių.
Labiausiai nervina, kai viskas susikaupia, idėja ilgai bręsta, jau nori sukurti pasirodymą, bet negauni finansavimo. Tada, aišku, su tuo susitaikai ir judi toliau.
Tai priimti lengviau padeda draugai, mergina ir kiti mirę ar gyvi kūrėjai. Tokiu atveju kuriu kažką kitą, kas būtų pigiau arba išvis nereikalautų pinigų.
Kol kas, kad sukurčiau kažką įdomaus jų labai ir nereikėjo, pinigai ar jų stygius neturėti nieko riboti, nes viskas ir taip įmanoma.
– Gal buvo metas, kai svarstėte, joks šis kelias ne jums ir viską norėjosi palikti užnugaryje? Kaip tvarkėtės?
– Kiekvieną dieną susimąstau, kad gal vaidybos kelias ne man, kad mane dominai kiti dalykai, kurie taip pat nėra taip toli nuo teatro, todėl minu kitais takeliais ir tikiuosi vieną dieną prieiti upę.
– Atrodo, kad artistams dažnai tenka tiesiog „atsiduoti“ publikai. O kaip jūs save susigrąžinate, na tą energiją? O gal atvirkščiai – scena jus pakrauna?
– Scena mane pakrauna, prieš lipdamas į ją būnu „miręs“, tada joje atsigaunu ir vėl „mirštu“. Esu ne kartą scenoje pasveikęs nuo įvairiausiu ligų. Rodos, ateini su temperatūra, o išeini kaip naujas – panašus poveikis ir kalnuose.
– Kokios jūsų ambicijos, ateities planai – galbūt svajonėse dar platesnės scenos?
– Mano ateities planai būtų dar mažesnėje scenoje arba išvis nebeiti į sceną. Dažnai galvoju apie gatves ir laukus, viešuosius tualetus ir didelius miestus. Norėčiau nebesijausti toks menkas...