Jau balandžio 10–12 dienomis didžiąją teatro salę užkariausiantis „Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“ gilinasi į laikinumą ir gyvenimo trapumą.
Koja kojon su teatru žengia ir ištikimas jo partneris prekybos tinklas „Norfa“, kuris prisideda ir prie ryškiausių sezono premjerų.
LNDT vadovai ne kartą yra užsiminę, jog prekybos tinklo parama jiems itin reikšminga, o tokia draugystė leidžia teatro gurmanams meno pasaulyje atrasti kuo daugiau naujų spalvų.
O. Koršunovas atskleidė, kas iš tiesų vyko prieš jį atleidžiant iš LNDT: „Gavau peilį į nugarą“
Apie balandžio premjerą sutikęs papasakoti spektaklio režisierius neslėpė, jog nors kūrybiniame kelyje pasitaiko visko, naujasis spektaklis žiūrovą gali paskatinti pamąstyti kur kas giliau.
– Norėčiau pradėti nuo to, kad tai – pirmasis jūsų dramos spektaklis. Sakykite, ar ir kuo skyrėsi šis darbas nuo ankstesnių pvz. kino projektų, muzikinių spektaklių? Ar pajautėte pokytį?
Susiję straipsniai
– Tai – dramos kūrinys, todėl darbas tikrai skyrėsi. Visgi, kadangi pjesę rašiau pats, nuo labai anksti galvojau apie teatro formą šiai temai.
Manau, tema labiausiai diktavo, kad šis darbas turėjo būti statomas teatre. Kita vertus, ir paties kūrinio siužetas yra apie teatrą, todėl gaunasi „teatras teatre“.
Spektaklyje aktoriai atstatinėja legendinį spektaklį, o pats kūrinys temiškai yra apie laiko bėgimą, apie žmogaus laikinumą. Teatras, kaip efemeriškiausia meno priemonė, turbūt labiausiai tam tinka savo kalba.
– Šią pjesę parašėte laimėjęs Europos dramaturgų rezidencijų programą. Nuo ko viskas prasidėjo – ar kai rašėte jau turėjote aiškią mintį, kurią norite plėtoti, o gal tai labiau nuotaika, kurią norėjosi patyrinėti?
– Turėjau gana aiškią mintį. Kurį laiką mano aplinkoje, tarp žiūrovų ir apskritai Lietuvoje kalbant apie teatrą, girdisi frazė: „legendinis Lietuvos teatras“. Užsimenama, kad ta legenda gal jau praėjo, svarstoma, kada ji sugrįš, kas bus naujieji didieji režisieriai. Sakoma, kad didieji jau buvo, bet išėjo.
Kai pradėjau gilintis į Lietuvos teatro istoriją, kai žiūrėjau archyvines medžiagas, įrašus apie teatrą, radau, kad tas pats buvo kalbama ir prieš dvidešimt metų – apie praeinančią Lietuvos teatro legendą. Atrodo, kad yra idealus laikas, bet jis niekada nėra čia. Jis yra visą laiką kažkur praeityje, jo žmogus ilgisi.
Ir taip yra ne tik apie teatrą. Apskritai, turbūt šitaip yra ir žmogaus gyvenime: kai išgyvena laimės akimirkas, jis negalvoja, kad tai yra laimės akimirka. Ji tampa nuoroda tada, kai praeina.
Ir tada jos ilgimasi, ji visą laiką projektuojama arba į praeitį, arba į ateitį – kad dar bus arba, kad jau praėjo.
– Spektaklio kūrimas, repeticijos – ilgas procesas. Ar teko susidurti su iššūkiais? Kartais kūrėjus aplanko ir mintys, kad spektaklis gali „nesuveikti“ ar pavyko to išvengti?
– Jos būna visą laiką, kiekvieną dieną. Ką bekurtum, visą laiką būna ir duobių, ir pakilimų. Kažkas neveikia, bet nieko tokio fundamentalaus nebūna.
Procesas visą laiką duobėtas: kažkokia idėja nepasiteisina, ieškai naujo sprendimo, gal kažkur nerandi bendros kalbos, ieškai, kaip aktoriams kažką pasakyti.
Bet, sakau, tai tiesiog lengvos duobelės, visas kelias nėra itin gili duobė. Aišku, kol nepasirodė premjera, apie spektaklio veikimą ar neveikimą dar negaliu pasakyti.
– Kaip išlaikyti balansą, kad spektaklis būtų aktualus, tačiau neperkrautas aiškiomis žinutėmis? Ką pats labiausiai norėjote akcentuoti ir pasakyti, bet nesuprastinant taip, kad tai žiūrovui būtų pateikta „ant lėkštutės“?
– Aktualumas... Manau, meno kūrinio aktualumo negali vaikytis. Tai ne žurnalistika. Menas neturi eiti iš paskos tam, kas aktualu visuomenei. Jis turi pats pasakyti, kas aktualu. Pažiūrėjęs kūrinį, žmogus turi pagalvoti: „Va, čia yra svarbu“.
Mano atveju, temos niekada nėra socialinės. Jos visą laiką yra tiesiog tokios... Jeigu jas sudėti į žodžius, tai mirties baimė yra aktuali tema žmogui.
Kai jis pažiūri kūrinį, jeigu tema jam suveikia, tada jis išeina paveiktas, daugiau apie tai galvoja, susimąsto apie savo laikinumą.
Darau tai, kas aktualu man, apie ką galvoju. Jei tai atpažįsta žiūrovas, kyla lankomumas, atsiliepimai, ginčai, diskusijos – kūrinys suveikė.
Jeigu nėra dominuojančios nuomonės, kad „buvo labai prastai „ ar „labai gerai“, jei vyksta diskursas, tada kūrinys veikia ir atlieka savo darbą.
– Kai kalbamės iki premjeros liko pora savaičių. Ar dar liko paskutinių potėpių, ne iki galo atliktų darbų? Kokiame procese dabar esate?
– Dabar darai dar toli gražu ne paskutiniai. Tik visai netrukus išeiname į didžiąją salę. Iki šiol viskas buvo repeticijų salėje, todėl tik dabar pradėsime matyti bendrą spektaklio vaizdą.
Paskutinės dienos ir bus tas suvedinėjimas. Daugiausia darbo iki šiol buvo skirta aktoriniams dalykams, kad jie jau būtų plius minus aiškūs. O kai išeisime į salę, vyks formos suvedimas su turiniu, scenografijos, šviesų ir viso kito derinimas. Ir, aišku, iki galo išdirbinėsime aktorinį darbą.
Pjesė yra toks dalykas: viena vertus, kaip parašytas tekstas, o kita vertus – svarbu kaip tu jį atrakinsi scenoje. Jeigu vaidini tik tai, kas parašyta, dažniausiai būna „sviestas sviestuotas“.
Scenarijaus ekranizavimas labiau tinka kinui, bet teatre, kadangi tai yra sąlyginis menas, atėjęs žiūrovas turi įtikėti visomis sąlygomis. Prieš jį nieko nėra, viskas yra netikra, suvaidinta.
Aš kalbu ir apie dekoracijas, scenografiją. Viskas labai stovi ant santykio tarp aktorių kolektyvo, kaip tie vaidmenys išplaukia. Sunku pasakyti trumpais sakiniais, bet sąlygiškumas teatre yra tai, kas tave verčia dirbti į vieną ar kitą pusę, nebūtinai taip, kaip yra tekste. Net jei tą tekstą pats parašei.
Kai skaitai sceną, galvoji, kad ji yra apie kažką, o kai ją pastatai, matai, kad reikia ją daryti visai kitaip.
– Pabaigai – gal turite lūkestį ar norą, ką žiūrovas turėtų ar galėtų išsinešti iš šio spektaklio?
– Kaip ir visuose savo darbuose, aš stengiuosi balansuoti tarp komedijos ir tragedijos. O kalbant apie mintis žiūrovui, man aktualiausia, kad žmogus šiek tiek pamąstytų apie gyvenimo trapumą, laikinumą. Tada, manau, jis būna geresniu žmogumi.