Tiesa, gyvenimą su akimirkų fiksavimu ji nusprendė sieti ne iškart, prireikė ne vienų metų ir net dukros gimimo, jog Rūta suprastų, kokią laimę jei teikia įamžinti tai, kas tikra.
Savo darbe R. Andre tikra profesionalė, kuriai svarbiausia ne tik užfiksuoti momentą, bet ir jausmą, kuris pasakoja istoriją.
„Gera technika nepadaro gero kadro, bet ji išlaisvina nuo techninių rūpesčių ir leidžia pilnai atsiduoti kūrybai“, – kalbėjo fotografė pabrėžusi vieną svarbiausių savo darbo aspektų.
Krepšininkė K. Nacickaitė – apie skandalą su R. Javtoku ir per dvi šalis padalintą šeimą
Apie darbo užkulisius, iki širdies gelmių jautrias užfiksuotų žmonių istorijas ir tai, kas įkvėpė į šalį nepadėti fotoaparato, net kai atrodė, jog viskas baigta – Rūta papasakojo naujienų portalui Lrytas.
– Norėčiau pradėti nuo pačių pradžių. Ar prisimenate, kada ir kaip prasidėjo jūsų aistra fotografijai? Kada žengėte pačius pirmus žingsnius?
Susiję straipsniai
– Su fotografija susipažinau dar būdama vaiku. Šia sritimi domėjosi mano tėtis, tai buvo jo hobis. Namuose jis ryškindavo juostas, spausdindavo nuotraukas – turėjo mažą laboratoriją, kurioje mes kartu leisdavome laiką.
Vėliau, kai gimė mano pirmoji dukra, labai norėjau užfiksuoti visus jos „pirmus kartus“. Tam įsigijau paprastą fotoaparatą – „muilinę“ – ir pradėjau fotografuoti.
Tačiau greitai pastebėjau, kad pro objektyvą matau ne tik vaiką, bet ir architektūrą, gamtą. Man pradėjo trūkti kokybės. Kadangi jau buvau mačiusi tėčio ryškintas, kokybiškas nuotraukas, supratau, kad noriu daugiau.
Taip nusprendžiau studijuoti fotografijos ir vaizdo įrašų technologijas kolegijoje. Ten išmokau fotografuoti profesionaliai, buvau aktyvi studentė, dalyvavau konkursuose ir rodžiau iniciatyvą įvairiuose projektuose.
– Susidaro įspūdis, jog šiuo keliu ėjote labai tikslingai, tačiau sakykite, ar jame nepasitaikė duobių? Gal net norėjosi fotografiją mesti?
– Buvo visokių etapų. Pamenu, antros santuokos metu galvojau: „Viskas, mesiu fotografiją“.
Ši profesija reikalauja labai daug dėmesio. Jei nori būti geras fotografas, turi nuolat visur dalyvauti, save rodyti, būti matomas, „ant pulso“, turintis ką pasakyti ir parodyti. Galvojau, kad negaliu vienu metu būti ir puiki fotografė, ir puiki mama. Tuo metu pasirinkau motinystę.
Iš fotografijos pasitraukiau maždaug trejiems metams. Per tą laiką įvyko didelis lūžis – perėjimas iš juostinės fotografijos į skaitmeninę, atsirado „Photoshop“. Kai nusprendžiau grįžti, buvo labai sunku persiorientuoti. Man juostinės nuotraukos vis tiek atrodė kitokios, iš pradžių matyti skaitmeninį variantą man buvo sunku, keista.
– Nepaisant duobių, kas jus labiausiai žavi šiame darbe? Ne vienam fotografija ne tik profesija, bet ir gyvenimo būdas.
– Tikrai taip, tai jau yra dalis manęs. Be fotografijos savęs nebeįsivaizduoju. Per ją aš geriau pajaučiu gyvenimo skonį, išmokstu būti „čia ir dabar“, pastebėti, kas vyksta aplink.
Man labai patinka Ramūno Danisevičiaus darbai. Jis kasdienybėje sugeba užfiksuoti tokias akimirkas, kurios įamžina gyvenimo žavesį, prasmę.
Fotografas turi labai gilių portretų, į kuriuos pažvelgus, rodo, prabėga visas gyvenimas. Tai yra menas. Taip nufotografuoti yra Dievo dovana – pamatyti ir gebėti tai perteikti. Aš į fotografiją žiūriu labai rimtai.
– Užsiminėte apie kadrus, į kuriuos žiūrint prabėga gyvenimas. Ar turite savo pačios užfiksuotą įsimintiniausią nuotrauką?
– Turiu tokių portretų, jie sukurti dar studentavimo laikais. Tuomet labai daug vaikščiodavau, stebėdavau aplinką.
Vienas įsimintiniausių – močiutė, sėdinti gatvėje ir prašanti pinigų. Žvelgiant į ją kyla daug klausimų: kodėl gyvenimas taip susiklostė, kokie sprendimai buvo neteisingi, kodėl žmogus palūžo?
Kitas portretas – kita močiutė, kuri senelių namuose leido savo paskutinę žiemą... Ji – labai tvarkinga, galėjo savimi pasirūpinusi, tačiau jos vaikai kažkodėl nenorėjo jos priimti.
Jaunystėje ji buvo gero salono siuvėja, labai kūrybiška, inteligentiška. Ir va, toks gyvenimas – ji užaugino vaikus, kurie nenorėjo jos prižiūrėti.
– Gal prisimenate ir sudėtingiausią savo fotografuotą momentą? Tikiu, kad būta ne vienos jautrios istorijos, keletą jau paminėjote, gal prieš akis iškyla dar kas nors?
– Sudėtingiausia... Na, galbūt visai neseniai, kai rengiau parodą „Mama“. Vienas žurnalistas rekomendavo nufotografuoti mamą, kuri neteko vaiko. Ji iš viso turėjo tris vaikus, du iš jų sveiki, o vieną, deja, palaidojo. Kai nuvažiavau pas ją, mane labai sukrėtė jos istorija.
Ruošdama parodą net nepadariau jos portreto, nežinojau, kaip žmonės reaguos. Jos tema labai skaudi. Galvojau, kaip gražiai pateikti jos istoriją tokiame kontekste.
Ta moteris nuo pat pradžių buvo labai atsidavusi su sunkia diagnoze gimusiai dukrai. Ji savo pastangomis laikė jos gyvybę, suteikė daug gražių akimirkų: kūrė fondus, pirko reikiamą įrangą, vedė į visas įmanomas terapijas.
Dėl jos atsidavimo susivienijo visa šeima – jie davė labai daug meilės mergaitė, o mergaitė – jiems. Tai buvo istorija, privertusi daug ką apgalvoti – kad ir per tokią nelaimę galima pamatyti grožį.
– O kokie, jūsų akimis, yra didžiausi šio darbo iššūkiai? Tikriausiai jautrios istorijos – vieni jų?
– Pavyzdžiui, aš negalėčiau fotografuoti karo. Tai tema, kurios nenorėčiau liesti, nes man tai –nesuvokiamas dalykas. Nesuprantu, kodėl tai vyksta mūsų pasaulyje, nenorėčiau to fiksuoti...
– Tuomet gal turite kažką, ką jums labiausiai patinka fotografuoti? Iš jūsų pasakojimo atrodo, kad tai – žmonės. Ar tai tiesa?
– Iš pradžių galvojau, kad man labai patinka gamta. Ji graži, tobula... Bet per žmones galima parodyti gyvenimo netobulumą, tai, kokie mes esame netobuli ir to galime tik siekti.
– Kiek laiko užtruko, kol atradote savo fotografavimo stilių ir kaip jį apibūdintumėte?
– Pradėjau nuo gamtos ir savo vaikų fotografavimo, tačiau vėliau perėjau prie kitų žmonių. Vienas mano kursiokas pastebėjo, kad man labai gerai išeina portretai – jie išraiškingi, perteikiantys emociją. Jis pasiūlė pabandyti nufotografuoti portretus parodai. Duodavo temas, o aš pagal jas kurdavau situacijas, galvodavau, kaip tai išpildyti.
Vėliau, paskutiniame kurse, žinomas fotografas Antanas Sutkus pamatė mano darbus ir pasakė: „Tau reikia stoti į Fotomenininkų sąjungą, tavo portretai labai geri“.
Kadangi buvau studentė ir neturėjau pinigų parodai, jis pasiūlė finansavimą iš fondo. Taip jis mane palaikė, padrąsino ir aš patikėjau ta galimybe.
– Norėtųsi paliesti ir kitą su jūsų darbu iš dalies susijusį aspektą. Kaip manote, ar išmanieji telefonai jau gali konkuruoti su profesionaliais fotoaparatais ir juos pakeisti?
– Na, ne visai. Pavyzdžiui, bandžiau fotografuoti savo portretą. Man asmeniškai kokybė yra labai svarbi. Nors tam tikrais momentais telefonas gali padėti, jis vis tiek neperteikia odos šviesumo, atspalvių, trūksta minkštumo.
Telefono vaizdas dažnai būna per daug kontrastingas, jis piešia grubiai, nėra subtilaus. Kita vertus, naktinė fotografija ar reportažai telefonu pavyksta labai gerai.
– Jūsų telefonu užfiksuotus kadrus galime matyti naujienų portalo Lrytas konkurse. Ką jums reiškia dalyvauti konkurse „Kadro meistrai“?
– Tiesą sakant, nusprendžiau dalyvauti iš smalsumo. Technologijos žengia į priekį, todėl buvo įdomu sužinoti, kuo ypatinga nauja „Xiaomi Ultra 17“ kamera.
Man labai patiko tai, kad visų pirma – lengva. Kai nešiesi profesionalų fotoaparatą, dar reikia štatyvo, ypač naktiniam fotografavimui... Tai reikalauja daug pastangų, viską turi nustatyti.
O čia tiesiog paimi telefoną, pasirenki režimą ir viskas. Tai buvo puiki treniruotė, savotiškas išėjimas iš komforto zonos.
– Ar buvo sunku atrinkti tuos kadrus, kuriuos pristatėte auditorijai?
– Galbūt norėjau dar šiek tiek paeksperimentuoti. Tuo metu vaikas kaip tik nėjo į darželį, leidome laiką kartu, todėl ne iki galo padariau tai, ką norėjau.
Bet kadangi gamta man labai patinka, leidomės į nuotykį. Pavyzdžiui, buvo nesudėtinga kartu įamžinti vaiką ir arklį.
O naktinei fotografijai tiesiog žinojau tinkamą laiką, tad tai nebuvo sunku. Tik va, susitarti su modeliais, suderinti koncepciją, paieškoti tokių kadrų – pritrūko laiko.
– Ką galėtumėte pasakyti apie naująją „Xiaomi“ telefoną „Ultra 17“? Kadrus amžinote būtent su juo, todėl kokie atsiliepimai?
– Bandžiau juo fotografuoti ir bažnyčioje. Dažniausiai ten fiksuojamos krikštynos ar kitos ceremonijos, kur aplinka gana sudėtinga. Jo galimybės mane nustebino – buvo labai paprasta fotografuoti.
Žmonės į telefoną reaguoja paprasčiau, to nesureikšmina, todėl galima pagauti natūralių, reportažinių akimirkų.
Taip pat lyginau jį su „iPhone“. Fotografavau moterį grafiti fone: „Xiaomi“ spalvų gylis ir pustoniai buvo perteikti labai gražiai, o „iPhone“ nuotrauka atrodė lyg „muilas“, todėl juo nusivyliau.
Naktinis fotografavimas su „Xiaomi“ man taip pat paliko didelį įspūdį – atrodo, kad dirbtinis intelektas labai gerai užpildo spalvas, nesukuria didelio baltų spalvų kontrasto apšvietime. Viskas atrodo labai harmoningai.