Kaip ir daugelis fotografijos meistrų, su fotoaparatu Ramūnas susipažino dar vaikystėje, o per kelis dešimtmečius, praleistus šiame greitame, kūrybiškame ir nuolat kintančiame darbe, jis nesigaili nė vienos akimirkos.
Jo objektyvas fiksavo viską: nuo paprastų praeivių iki svarbiausių šalies lyderių ir pramogų pasaulio elito. Darbas – visur ir visada: lyjant ar sningant, svilinant karščiui, stovint prie Prezidentūros durų ar braunantis į išskirtinį vakarėlį – taip jau daugelį metų atrodo fotografo kasdienybė.
Kartą R. Danisevičius buvo užsiminęs, jog per mėnesį fotoaparato mygtuką paspaudžia maždaug 10 tūkst. kartų, todėl ir už kiekvieno kadro slypinčių istorijų jo atmintyje – šimtai.
Krepšininkė K. Nacickaitė – apie skandalą su R. Javtoku ir per dvi šalis padalintą šeimą
Naujienų portalui Lrytas Ramūnas atvėrė prisiminimų skrynią ir iš arčiau leido suprasti, kaip atrodo visuomet įvykių sūkuryje gyvenančio fotografo darbas.
Momentai, kurių neleidžia užfiksuoti moralė, įvertinimą pelnęs prezidentės Dalios Grybauskaitės portretas ir kasdienybę lydintis hobis – visa tai tik maža dalis istorijų, kurios slepiasi jo atmintyje.
Susiję straipsniai
– Kas jus labiausiai žavi fotografo darbe?
– Sunku pasakyti... Man tiesiog patinka visas procesas ir kūryba. Dirbti – smagu.
– O kaip su iššūkiais? Kiekviename darbe jų būna, o kokie didžiausi kyla jūsų veikloje?
– Iššūkių kyla dėl paties kadro: kaip jį padaryti gerą. Kaip sako vienas kolega, geras fotografas yra tas, kuris nuspėja ateitį kelioms sekundėms į priekį – kad spėtų užsiimti gerą vietą, pasikeisti optiką ir laiku nuspausti mygtuką.
– Ar turite sritį, kurią jums labiausiai patinka fotografuoti? Žmones, gamtą, o gal įvykius?
– Kadangi pradėjau dirbti laikraštyje, ten reikėjo išmokti fotografuoti viską: sportą, portretus, gamtą. Viskas buvo reikalinga.
Būdavo, atvažiuoja kiti fotografai, paskaitose pasakoja, kad specializuojasi tik sporte ar kitose srityse, o mes fotografuodavome viską.
– O kas artimiausia būtent jums? Kas labiausiai prie širdies?
– Turbūt man artimiausia gatvės fotografija, tie netikėti momentai.
– Skirtingi įvykiai ar situacijos reikalauja ir skirtingų pastangų. Ką įamžinti sunkiausia?
– Sunkiausia – natiurmortai. Niekada jų nemėgau. Nesuprasdavau kolegų, kurie visą dieną dėlioja, pavyzdžiui, pieno pakelius reklamai.
Visą dieną dėlioja, o vakare padaro vieną kadrą ir džiaugiasi. Tai – ne man.
– Per tiek metų esate padaręs tūkstančius kadrų. Ar yra nuotrauka, o gal įvykis, kuris labiausiai įsiminė?
– Tai labai subjektyvu, nes kas man gražu, kitam gali būti negražu. Kadruose susideda jausmai, yra vienas kitas, kurie man ypatingi. Bet yra buvę visokių kuriozų.
Pavyzdžiui, kartą fotografavau su „Pinhole“ aparatu. Žiūriu, prie bažnyčios klūpi elgeta, galvoju, gal neblogas kadras. Pasistačiau štatyvą, nuėmiau fotoaparato dangtelį, mano ranka buvo ištiesta.
Žmonės išeidami iš bažnyčios pradėjo man į delną mesti pinigus! Žiūriu su tuo dangteliu rankoje, sakau: „Nereikia“. O jie žiūri į mane: „Kaip tai nereikia?“.
Jie matė ištiestą ranką, o dangtelio gal nepastebėjo. Kolega šalia pradėjo iš manęs juoktis. Tokių smagių istorijų yra ne viena.
– Kas dar linksmo yra nutikę?
– Pamenu, vyko „juodųjų archeologų“ teismas. Nuėjome ten su jauna žurnaliste aštuntą ryto. Aš dar iki galo neišsimiegojęs, o ji klausia: „Kuri čia salė, kuri čia salė?“.
Sėdi ten tokios močiutės, sakau: „Paklausk jų“. Atsakymo jos nežinojo. Tada prie močiučių priėjau aš ir klausiu: „O kur Laros Croft byla, kurioje salėje?“. Močiutė žiūri pasimetusi: „Ir Laros Croft nėra...“. Tada pasidarė juokinga.
Tokių istorijų prisirenka visi fotografai, kurie dirba spaudoje ir vyksta į įvykius.
– Kiek laiko užtruko, kol atradote savo braižą? Ar jaučiate, kad turite savo savitą stilių?
– Kiti sako, kad jaučiasi mano stilius, bet aš pats to nesureikšminu – kaip gaunasi, taip padarau.
– Fotografai daug dirba su žmonėmis – ir praeiviais, ir svarbiomis asmenybėmis. Ko fotografija jus išmokė apie žmones?
– Jei fotografuoju interviu ir dar pasiklausau, ką žmogus kalba, kartais pasikeičia nuomonė apie jį. Būna, atrodo vienaip, o iš kalbos pasirodo visai kitoks.
Bet dažniausiai, kai fotografuoju, pavyzdžiui, būrį politikų, tiesiog išsijungiu klausymą. Būna pribėga kažkas ir klausia: „Ką jie pasakė?“, tačiau nežinau. Žiūriu tik kaip padaryti gerą kadrą, išjungiu klausą ir nebesigilinu į turinį.
– Gal pasitaiko ir sudėtingų situacijų, pavyzdžiui, jei žmogus nenori būti fotografuojamas?
– Tokių atvejų būna, bet imi ir fotografuoji. Jei yra užduotis, stengiuosi ją įvykdyti. Tačiau pasitaiko visko, kartais, rodos, negali perlipti per save, tai – laidotuvės, nelaimių atvejai. Kolega kartą pasakojo apie avariją: sako, žiūriu – eina žmogus ir neša galvą... Tokių dalykų jau nebeįmanoma įamžinti...
– Ar mėgstate fotografuoti ir ne darbo metu?
– Žinoma! Ne darbo metu daug fotografuoju juostiniu fotoaparatu. Tai – mano hobis.
– Į ką tada kreipiate dėmesį? Kas tampa jūsų fotografavimo objektais?
– Priklauso nuo nuotaikos. Vieną dieną fotografuoju viena, kitą – kita, o kartais tam užtenka ir mobiliojo telefono.
– Kalbant apie telefonus – dabar galima sakyti fotografais tapo beveik visi. Ar, jūsų nuomone, telefonas jau gali visiškai pakeisti fotoaparatą?
– Iš esmės – gal jau ir pakeitė. Na, nebent kalbėtume apie specifinį sportą, pavyzdžiui, futbolą ar krepšinį, kur reikia ypatingos technikos. Nors pats esu padaręs neblogų kadrų ir su paprastesne įranga.
Šiuolaikinis telefonas yra viskas viename: tu juo skambini, jame tavo kelionės bilietai, grotuvas ir, žinoma, fotoaparatas.
Be telefono niekur neišeini, tad automatiškai visada su savimi turi ir fotoaparatą. Kaip sakoma: „Geriausias fotoaparatas yra tas, kurį turi su savimi“.
– Dalyvaujate konkurse „Kadro meistrai“. Kaip sekėsi atrinkti nuotraukas šiam projektui? Ar buvo sunku išsirinkti geriausias?
– Praėjusias metais jame nedalyvavau, o šiemet sugrįžau – linksma. Tiesą sakant, nebuvo labai sunku atrinkti kadrus. Neturėjau jų tiek daug sukaupęs. Kiti galbūt kankinasi rinkdamiesi, bet aš šito išvengiau, greitai paspaudžiau „išsiųsti“.
– Jūsų nuotraukos buvo darytos su „Xiaomi Ultra 17“ telefonu. Kokia jūsų patirtis su šiuo įrenginiu?
– Tikrai geras telefonas, patogiai guli rankoje. Tiesą sakant, jis man nelabai skiriasi nuo ankstesnio 15-to modelio, gal tik kiek didesnis.
Kalbant apie nuotraukų kokybę – ji labai gera, todėl kartais net sunku atskirti, ar nuotrauka daryta profesionaliu fotoaparatu. Mačiau, kaip vienas kolega lygino nuotraukas, darytas šiuo telefonu ir „Sony“ fotoaparatu, plika akimi skirtumo beveik nesimato.
Yra pasitaikę ir darbe, kai šalia neturėjau plačiakampio objektyvo, nufotografavau telefonu – ir nuotrauka puikiai tinko spaudai, išėjo per du puslapius, failas didelis ir kokybiškas.
Dar vienas šio telefono kameros privalumas – naktinis rėžimas. „Xiaomi Ultra 17“ puikiai tinka kadrus įamžinti tamsiu paros metu, nuotraukos būna ryškios, sodrių spalvų.
– Kiekvienas kūrėjas turi svajonę. Ar yra koks nors žmogus, įvykis ar kadras, kurį labai norėtumėte įamžinti, bet dar nepavyko?
– Jei kalbėtume plačiąja prasme... Labai norėčiau su „Pinhole“ juosta nufotografuoti kokį Donaldą Trumpą (šypsosi). Taip jau esu nufotografavęs Dalią Grybauskaitę, tai buvo mano metų nuotrauka. Kai pavyko ją išryškinti, laboratorijoje rėkiau iš džiaugsmo.
– Ką fotografija reiškia jums asmeniškai? Ar tai visada džiaugsmas, o gal kai suplanuotas dalykas nepavyksta būna ir ne tokių pozityvių emocijų?
– Tai turi duoti teigiamas emocijas. Kai pavyksta padaryti gerą kadrą, kartais pavyksta džiaugtis ir visą savaitę. Pamenu, seniai, kai dirbau žurnale „Klubas“, reikėdavo nuolat fotografuoti prie sienelių pozuojančius žmones – visą laiką, tą patį per tą patį.
Laisvalaikiu nufotografavau apsnigtą mašiną ir valytuvą. Džiaugiausi visą savaitę, buvo labai gražus.