Dabar užtikrintai perkusininko keliu žengiantis jaunas vyras užaugo kasdien klausydamas tėvų repeticijų bei koncertų, todėl rinkdamasis tokį patį – profesionalus muzikanto – kelią, puikiai žinojo, kas jo laukia.
Visai netrukus mokyklos baigimo diplomą atsiimsiantis Jonas – tikra M. K. Čiurlionio menų mokyklos pažiba. Ir ne tik dėl laimėjimų ir apdovanojimų, kurių pats per daug nesureikšmina...
Nors labiau orientuojasi į solinį kelią, jau dabar J. Mikeliūnas groja su svarbiausiais šalies orkestrais, o žinių semiasi iš perkusijos genijų.
Dirbtinis intelektas muzikoje: padėjo sukurti M. K. Čiurliono įsivaizduojamą operą „Jūratė“
Jauno muzikanto kelią į sėkmę stebi ir ištikima Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos partnerė „Norfa“. Aktyviai mokyklą remdamas prekybos tinklas prisideda, kad šalyje būtų ugdoma jaunoji aukščiausio lygio menininkų, muzikantų ir šokėjų karta.
„Norfos“ parama prisideda ne tik prie įvairių mokinių išvykų į tarptautinius konkursus, kokybiškų instrumentų atnaujinimo, bet ir yra įsteigusi specialią stipendiją, kurią gavęs mokinys turi galimybę tobulinti savo įgūdžius.
Susiję straipsniai
Šį kartą naujienų portalas Lrytas kviečia susipažinti su išskirtiniu mokiniu, kurio vardą ilgainiui išgirs Lietuvos muzikos ir kultūros mylėtojai.
– Kada supratote, kad mušamieji instrumentai – ne tik pomėgis, bet ir Jūsų kelias? Kada atradote tą kelią į muziką?
– Užaugau kasdien klausydamas tėvų repeticijų ar koncertų, vietoje buvimo darželyje dažnai pasirinkdavau sėdėti ilgose repeticijose. Klausytis Mozarto ar Vivaldžio Šv. Kristoforo kamerinio orkestro repeticijose man buvo labai artima ir beveik kasdieniška, nes mama ten grojo smuiku. Kartais užsukdavau ir į tėčio repeticijas, dažniau tai būdavo styginių kvarteto ar įvairių ansamblių, dažnai džiazo, repertuaras.
Apkeliavau daugybę koncertų kartu su jais, todėl muzikanto kasdienybė man buvo labai artimas ir įdomus dalykas. Vėliau atėjo laikas ir pačiam imti instrumentą į rankas.
Mušamieji nebuvo vienintelis variantas, pradžioje dar grojau trimitu, tačiau visgi reikėjo pasirinkti, kuriam instrumentui noriu visiškai atsiduoti – tai buvo mušamieji. Ilgai netruko, kol supratau jog tai mano kelias, nors šalia muzikos mane domina dar daug kitų dalykų.
– Ar kada nors kilo abejonių dėl pasirinkto kelio? Kas padėjo nepasiduoti?
– Abejonių tikrai kilo, gal kartais net kyla dar ir dabar, bet tas mintis greitai numetu šalin. Vienoda rutina ir nuolatinis darbas vienam užsidarius visą dieną klasėje, rūsyje psichologiškai nėra lengvas dalykas, kartais atrodo, kad išprotėsiu...
Tačiau tai praeina ir tuomet vėl viskas einasi lengviau. Svarbu nesustoti sunkesniuose etapuose, leisti sau ir nebijoti klysti!
– Mokyklos direktoriaus pavaduotoja muzikos ugdymui Eglė Čobotienė pasakojo apie jūsų išskirtinį darbštumą, jog į mokyklą atvykstate dar prieš prasidedant pamokoms ir ten leidžiate laiką net po jų – kas Jus skatina kasdien grįžti prie instrumento?
– Muzikantams disciplina yra ypač svarbi. Apskritai, pasiruošimas koncertams, konkursams yra ilgai trunkantis procesas, kiekviena nauja programa reikalauja naujų žinių, atneša naujus iššūkius.
Tai yra labai įdomu, tačiau dažnai reikalauja nemažai fizinės bei psichologinės sveikatos. Ypač kai ruošiu daug skirtingų kūrinių vienu metu.
Todėl tenka dirbti ir anksti rytais ir vėlai vakarais, dažnai – nuo ryto iki vakaro.
– Suderinti aktyvų muzikinį gyvenimą ir tobulinimąsi šioje srityje bei mokyklos baigimą, rodos, nemenkas iššūkis. Ar kasdienybėje jums kyla sunkumų ir kaip juos įveikiate, turint omenyje didžiulį ir įtemptą gyvenimo tempą?
– Kyla. Bet labai svarbu teisingai susidėlioti prioritetus, tuomet mažiau pergyvenu, jei ko nespėju. Šiuo metu stengiuosi skirti savo laiką muzikai, miegui, sportui. Kiti dalykai gali palaukti.
Žinoma nesakau, kad kiti mokslai nesvarbūs, tiesiog šiuo metu jiems laiko neturiu, nors egzaminų rezultatais taip pat nesiskundžiu.
– Jau koncertuojate su profesionaliais orkestrais – ką jums tai reiškia? Labiau tai – sunkus darbas, ar jau saldūs jo vaisiai?
– Iš tiesų, kartais net nesusimąstau, kiek įdomių galimybių esu turėjęs ir patyręs. Ne vieną kartą esu koncertavęs su svarbiausiais Lietuvos kolektyvais, šios patirtys suteikia labai daug.
Nors koncentruojuosi į solinę perkusiją, bandau būti kuo universalesnis muzikantas, todėl paragauti ne tik solinio repertuaro bet ir orkestrinio grojimo yra labai svarbu, juolab labai myliu ir simfoninę muziką.
Žinoma, labai malonu, kad orkestrai pasitiki manimi, jog leidžia pabūti jų dalimi, tai tikrai svarbu man, kaip jaunam muzikantui.
O ir nauda didžiulė, grojimas orkestre reikalauja kiek kitokių sugebėjimų, nei groti solo, todėl iš kolegų išmokstu vis naujų dalykų.
– Kuriuo savo pasiekimu labiausiai didžiuojatės ir kodėl būtent jis jums svarbiausias?
– Mintyse iškyla du dalykai: žmonės, muzikantai, su kuriais turėjau galimybę susipažinti ir, žinoma, koncertai.
Šiais metais Miunchene turėjau galimybę susitikti su vienu ryškiausių pasaulio perkusininkų Alexejumi Gerassimezu, pas jį turėjau pamoką, tai buvo labai įsimintina patirtis.
Labai džiaugiuosi pažintimi su nuostabiu perkusininku, šveicarų solistu Fabianu Ziegleriu. Daug metų klausiau jo atliekamos muzikos įrašų, o dabar nuolat skraidau į jo pamokas. Tai man reiškia labai daug, esu jam labai dėkingas. Tokios pažintys augina ir motyvuoja tobulėti.
Taip pat praėjusiais metais išsipildė mano didelė svajonė, įsigyti savo asmeninę marimbą. Koncertinė 5 oktavų „Adams Alpha“ marimba – nemaža investicija, tačiau rėmėjų ir šeimos dėka tai pavyko.
Ir, žinoma, itin džiaugiuosi koncertais nuostabiose erdvėse ir muzika, kurią galiu atlikti. Neseniai teko pasirodyti LVSO koncertų salėje duetu kartu su mama. Manau, tai buvo vienas įsimintiniausių mano koncertų.
O apdovanojimai man nėra labai svarbūs. Žinoma, smagu, kai kažkas pastebi mano veiklą, pavyzdžiui, labai džiaugiuosi būdamas Mstislavo Rostropovičiaus paramos ir labdaros fondo stipendininku, taip pat Mažojo Šv. Kristoforo apdovanojimo laureatu, tačiau labiau koncentruojuosi į tai, ką naujo galėčiau įgyvendinti ateityje.
– Mokyklos pavaduotoja anksčiau taip pat buvo užsiminusi, kad ruošiatės studijoms užsienyje – kuo jus traukia ši patirtis ir ką tikitės iš jos pasiimti?
– Kad tobulėtum, būtina eiti ten, kur esi silpnesnis, kur aplinka tave motyvuoja tobulėti. Nors ir Lietuvoje tai įmanoma, tačiau čia, mano nuomone, lyginant su kitomis specialybėmis, dar trūksta rimtesnio požiūrio į mušamųjų specialybę.
Taip pat Lietuvoje yra gana nedaug gerų atsidavusių pedagogų ir reikalingų instrumentų. Bet tikiu, kad tai keisis su laiku, nes turim ir labai rimtų perkusininkų.
– Ar po studijų žadate grįžti į Lietuvą? Jei taip, kodėl jums tai svarbu? O gal visgi jus traukia tarptautiniai vandenys?
– Manau, kad tikrai taip. Apskritai, labai myliu Lietuvą. Po kiek laiko norėčiau parvežti į čia savo sukauptas žinias. Net dabar, kai tik turiu galimybę, bandau padėti mažesniems perkusininkams mokykloje.
Dažnai mokiniai čia neturi tam tikrų svarbių techninių pagrindų, kurie yra kritiškai svarbūs, žinoma, čia labai priklauso nuo mokytojo. Aš pats turėjau techninių spragų, nes pradžioje į teisingą lazdelių laikymą, techniką, teisingą kūno naudojimą bei judesius grojant niekas nekreipė dėmesio, todėl ne kartą teko keisti specialybės mokytojus.
Iš patirties žinau, ko pats negavau ir ko man labai trūko, tad norėčiau, kad kitiems būtų kitaip, geriau.
O dėl ateities, bus matyti, pats turiu įdėti dar labai daug darbo ir tobulėti, o kur mane tai atves, negaliu pasakyti.
– Bendrai – ką jums reiškia muzika?
– Muzika padaro mano gyvenimą labai įdomų ir spalvingą, kitaip jo net ir neįsivaizduoju.