Artėjant Moksleivių dainų šventei – žinomų žmonių prisiminimai: „Pirmą kartą iš tiesų pasijutau lietuve“

Jau liepos 3–6 d. Vilniuje vyks Lietuvos moksleivių dainų šventė „Laiku. Ratu. Kartu“. Didžiausias Lietuvos moksleivių sąskrydis šiemet suburs net 24 tūkst. dalyvių, o šimtai moksleivių kolektyvų – chorų, orkestrų, šokių grupių – savo darbo rezultatus pristatys sostinės scenose ir didžiajame ekrane.

Dainų šventėse jaunystėje dalyvavo ne vienas šiandien žinomas žmogus. Tarp jų – nuo Dainų švenčių jau nebeatsiejamas kompozitorius, choro dirigentas ir pedagogas Vytautas Miškinis, šiemet stosiantis prie Moksleivių dainų šventės Dainų dienos vairo.

„Vienas ryškiausių mano pirmųjų koncertų atsiminimų, be abejonės, yra 1964-ųjų Moksleivių dainų šventė. Mano atmintyje ji iki šiol labai ryški. Matau didžiulę minią, prisimenu nuostabą, kad žmonių tiek daug, o visi dainuoja pagal vieną dirigento mostą. Vaiko akimis žiūrint, tai buvo tikras stebuklas.

Tikiuosi, kad vaikai, kurie šiemet pirmą kartą pajus Moksleivių dainų šventės dvasią, jos skonį, išgyvens panašų stebuklą. Man Dainų šventės yra vienas gražiausių Lietuvos kultūros reiškinių – turime jį vertinti ir juo džiaugtis“, – pasakojo V.Miškinis.

Net kelis kartus Dainų šventėse dalyvavo ir muzikos atlikėja G.Vilkickytė.

„Prisimenu, kad šventėje pirmą kartą gyvenime pasijutau lietuve – praktiškai, ne vien teoriškai. Tiesėsi stuburas, ir norėjosi viską išdainuoti geriau, nei mokėjau. Pirmą kartą minioje verkiau iš muzikos ir laimės, tik tada to dar nesupratau“, – šypsojosi G.Vilkickytė.

Dainininkas Linas Adomaitis Dainų šventėje kaip dalyvis pasirodė septyniolikos kaip Kauno Prisikėlimo bažnyčios choro narys. Anot atlikėjo, įsiminė ne tik atliekama muzika, bet ir galimybė pažinti sostinę, juntama atmosfera, vykę renginiai ir eisena.

„Nuostabus, fantastiškas, žodžiais sunkiai nusakomas jausmas. Su choru jau anksčiau vykdavome į užsienyje organizuojamus Taizé susitikimus, kur angaruose susėsdavo tūkstančiai įvairių šalių žmonių, giesmes atlikdavusių skirtingomis kalbomis. Tas bendras vienybės jausmas ten man priminė ir Dainų šventes. Čia daug kas sukasi apie mūsų kalbą, lietuvišką žodį, tradiciją. Ne veltui ši šventė įtraukta į UNESCO sąrašą – reikia saugoti ne tik objektus, bet ir reiškinius, mūsų dvasinį paveldą“, – neabejojo L.Adomaitis.

Reklamos specialistė, aktyvi socialinių tinklų veikėja Dovilė Filmanavičiūtė Dainų šventes prisimena iš žiūrovo perspektyvos.

„Negaliu būti objektyvi – užaugau su muzika ir man gaila, kad ją esu šiek tiek pamiršusi. Vaikystėje dainavau ir mokyklos chore, ir „Dainų dainelėje“, man dainavimas yra geriausias terapijos būdas – išdainuoji ir džiaugsmą, ir skausmą“, – teigė D.Filmanavičiūtė.

Anot jos, šventėje dalyvavo daugybė jos draugų, artimųjų vaikų, todėl stebėti šventę – ypač jautri patirtis.

„Žiūriu į augantį sūnų ir galvoju – nors negaliu jam užkrauti savo lūkesčių apie muziką, viliuosi, kad ir jis kada nors apsirengs tautinį kostiumą ir pajus tą vienybę, šventės galybę, sakralumą. Dainuojant apie Lietuvą neįmanoma nesusigraudinti. Tai galimybė susitikti, pažiūrėti į savo vaikus – tik taip išliksime kaip tauta“, – sakė ji.

Ji teigia, kad Moksleivių dainų šventę stebės ir šiemet, o kartu pasikvies ir savo šeimą.

„Kai pats turi vaikų ir matai, kaip dainuoja jaunimas, negali būti abejingas. Gerklėje stringa gumulas – tai labai jautru, galiu tik įsivaizduoti, ką tai duoda jaunam žmogui“, – šypsojosi D.Filmanavičiūtė.