Kitaip tariant, natų leidyba yra išties marginalinė leidybos rinkos dalis, šiuo metu Lietuvoje galinti egzistuoti tik esant valstybinių fondų paramai. Ankšta vietinė rinka, silpna vartotojų perkamoji galia (o gal tiesiog „perkamoji motyvacija“?), įsigalėję piratiški kopijavimo įpročiai ir sudėtingas profesionalių natų leidybos procesas nesudaro prielaidų atsirasti „tikrai“ natų leidyklai, todėl šiuo metu Lietuvoje nėra nė vienos leidyklos, kurios pagrindinė veikla būtų natų leidyba ir kuri funkcionuotų pagal verslo modelį.
Vienintelis stabilus leidėjas
Lietuvos muzikos informacijos centras (LMIC) Lietuvos kompozitorių kūrinių natas leidžia nuo 1998 m. Per tą laiką dienos šviesą išvydo daugiau kaip 120 jos natų leidinių.
Po to, kai 1994-aisiais užsidarė Vilniuje įkurta leidykla „Muzika“, LMIC ne vienerius metus buvo bene vienintelė organizacija šalyje, nuosekliai ir be pertrūkių leidusi Lietuvos kompozitorių natas. Ji siekė sukurti bazinę nacionalinės šiuolaikinės kompozicinės muzikos pasiūlą tiems, kurie ryžtasi veržtis anapus Vakarų klasikos kanono ar tiems, kurie ryžtasi žvalgytis po kitos šalies muzikos kultūros teritoriją.
Pastaraisiais metais ėmė gausėti ir kitų institucijų bei nevyriausybinių organizacijų leidybinių iniciatyvų. Jos liudija, kad tokia veikla yra aktuali. Juk natų leidyba – tai koncertinio judėjimo, edukacinio proceso, visuomenės sociokultūrinės raidos dalis. Kitaip tariant, „išjungus“ šią dalį, ašis, aplink kurią sukasi institucinis Lietuvos muzikos kultūros „gaublys“, tikrai nesustotų, bet ją „įjungus“, minėtas sukimasis pagreitėtų, taptų patogesnis ir praktiškesnis.
Per 2015 metų Vilniaus knygų mugę prie Lietuvos muzikos informacijos centro stendo priėję lankytojai dažnai teiravosi trijų tipų natų: leidinių vaikams, natų fortepijonui ir kūrinių balsui. Palankiai susiklosčius aplinkybėms ir gavus dalinį Lietuvos kultūros tarybos finansavimą, LMIC reagavo ne tik į šiuos vartotojų poreikius.
Atsižvelgdamas į šiandienos aktualijas, atlikimo meno profesionalų ir pedagogų rekomendacijas, užsienio atlikėjų pageidavimus ir kitus motyvus, LMIC 2015-aisiais išleido 10 natų leidinių.
Greta edukacinių Lietuvos kompozitorių muzikos sąsiuvinių fortepijonui „Mažoji muzika I“ ir „Mažoji muzika II“, skirtų pradinių klasių mokiniams, išleisti atlikimo meno studentams ir profesionalams adresuoti Žibuoklės Martinaitytės, Broniaus Kutavičiaus ir Vidmanto Bartulio kūrinių akordeonui leidiniai, Justės Janulytės ir Ramintos Šerkšnytės kompozicijų fortepijonui natos, Ritos Mačiliūnaitės ir Zitos Bružaitės partitūros kameriniams ansambliams bei Juliaus Juzeliūno solo dainų rinkinys – tiek daug LMIC nebuvo išleidęs nuo 2008-ųjų, kai pradėjo ryškėti pirmieji ekonominės krizės simptomai.
Atlikėjai tapo redaktoriais
Ne vienas šviežių LMIC leidinių atsirado atlikėjų iniciatyva. Kamerinius Z. Bružaitės ir R. Mačiliūnaitės kūrinius į LMIC leidybos planus įtraukti rekomendavo aktyviausi jų atlikėjai. Z. Bružaitės „Keturių dermių miniatiūras“ (2001) įvairiose scenose pristačiusios smuikininkė Rūta Lipinaitytė ir pianistė Indrė Baikštytė redagavo ir savo instrumentų partijas.
„Keturių dermių miniatiūros“ vienija keturias skirtingais metais sukurtas pjeses („Lydinė“, „Dorinė“, „Fryginė“, „Miksolydinė“), kurios gali būti atliekamos kaip ciklas arba kaip savarankiški kūriniai. Pjeses inspiravo senovės graikų dermės, tačiau pjesių skambesys veikiau primena viduramžių muzikos ir lietuvių liaudies dainų jungtį, sunarstomą pagal džiazo estetikos jauseną.
R. Mačiliūnaitės „Kōan“ (2012) klarnetui, altui ir fortepijonui – Rytų filosofijos įkvėptas kūrinys, grįstas siekiu sukurti muzikinį koaną. Koanai – tai vienas pagrindinių dzenbudizmo istorijos ir tradicinės išminties dėmenų. Tai logikai prieštaraujantys pasakojimai ar klausimai, kuriuos derėtų svarstyti tol, kol protas „peršoks“ logikos ribas, „įšokdamas“ į aukštesnį suvokimo lygmenį.
Vienas žinomiausių koanų yra „plojimas vienu delnu“. Siekdama išvengti bet kokio dvilypumo, kompozitorė čia sukūrė vieną muzikinį motyvą, kuris pateikiamas skirtingais štrichais ir atlikimo technikomis, išsaugant motyvo pirmapradiškumą. Leidinį redagavo trio „Claviola“ nariai: klarnetininkas Vytautas Giedraitis, altininkas Jurgis Juozapaitis ir pianistė Ugnė Antanavičiūtė.
Akordeonistas Raimondas Sviackevičius taip pat yra vienas tų atlikėjų, kurie stipriai “įmirkę“ į Lietuvos šiuolaikinės kompozicinės muzikos (re)interpretacijas. Jis tapo ne tik trijų natų leidinių redaktoriumi, bet ir poros jų aranžuočių akordeonui autoriumi.
B.Kutavičiaus „Rhythmus-Arhythmus“ originali versija (1993) yra sukurta violončelei ir fortepijonui (kūrinį užsakė Davidas Geringas), tačiau 2008 m. susibūręs Raimondo Sviackevičiaus ir Mindaugo Bačkaus duetas su kompozitoriumi parengė versiją akordeonui ir violončelei, ją keliasdešimt kartų pristatė tarptautiniuose festivaliuose ir koncertų cikluose.
V.Bartulio kūrinys „Auksinių debesų lietus“ yra originalios versijos fortepijonui perdirbinys. 1984 m. kompozicija buvo parašyta kaip virtuozinė pjesė jo pirmajam atlikėjui Gintautui Kėvišui, kuris tuo metu ruošėsi dalyvauti pianistų konkurse. 2008 m. „Auksinių debesų lietus“ tapo ne mažiau techniška pjese akordeonui, vis dar skleidžiančia kompozitoriaus deklaruotą “viską naikinančio grožio viziją“. O Ž. Martinaitytės „Dviprasmybių žaismas“ (2008) – tai energija kunkuliuojanti, antitezių kupina kompozicija, skirta “hiperaktyvaus proto“ atlikėjams.
Dovanos pianistams ir vokalistams
XX a. Lietuvos muzikos klasiko Juliaus Juzeliūno (1916–2001) šimtmečio išvakarėse išleistas jo kūrybos tyrinėtojo, muzikologo Algirdo Ambrazo sudarytas solo dainų rinkinys. Bent pusė kūrinių publikuojama pirmą kartą.
Algirdas Ambrazas rašo, kad rengiant šį rinkinį daugiausia teko remtis J. Juzeliūno namų archyve išlikusiais dainų rankraščiais. Rinkinį sudaro 1945–1964 m. sukurtos septynios originalios ir dvi išplėtotos liaudies dainos bei 1969 m. kompozitoriaus parašytos ir tais pačiais metais leidyklos „Vaga“ publikuotos „Aštuonios lietuvių liaudies sutartinės“ balsui ir fortepijonui.
Nors dalis kūrinių iki šiol nepublikuoti, juos yra dainavę žymūs solistai – Valentinas Adamkevičius, Beatričė Grincevičiūtė, Regina Maciūtė ir kiti. Fortepijono partiją redagavo Rūta Rikterė.
Lietuvos šiuolaikinės kompozicinės muzikos natų katalogą pianistams LMIC papildė J. Janulytės ir R.Šerkšnytės kūriniais.
Vienas ankstyviausių J. Janulytės kūrinių „Krintančio sniego tyla“dviem fortepijonams (2003) buvo sukurtas festivalio „Varšuvos ruduo“ bičiulių fondo užsakymu. Krintančio sniego metafora čia siejama su „fortepijono lietimo metamorfoze“ arba „prisilietimų studija“, kuri, pasak autorės, turi sukelti fortepijonų vibraciją ir paversti juos ilgai skambančiais, rezonuojančiais objektais. Kūrinio redaktoriai yra Rūta Rikterė ir Zbignevas Ibelhauptas.
R. Šerkšnytės „Fantazija“ (1997) išleista drauge su kompaktine plokštele. Joje kūrinį skambina pati autorė (pirmoji Ramintos Šerkšnytės specialybė buvo fortepijonas) bei Ieva Jokūbavičiūtė, kurios interpretaciją kompozitorė ypač vertina.
„Fantazija“ parašyta neoimpresionistine maniera, todėl pianistui paliekama daug atlikimo laisvės. Čia muzika skverbiasi pro įvairias būsenas, išnirdama iš melancholiškų “nepasiekiamų tolių“, įsiverždama į aktyviąsias zonas ir vėl įkrisdama „atgal į sapną“. “Fantazijos“ redaktorės – R. Šerkšnytė ir R. Rikterė.
Visus natų leidinius galima įsigyti Lietuvos muzikos informacijos centre.
