Gegužės 11 ir 13 dienomis Vilniaus kongresų rūmuose pasirodysiančios
roko operos „Eglė“ kūrimo istorija išties nepaprasta. Didelės apimties
kūrinys prieš daugelį metų subūrė tris menininkus – kompozitorių Laimį
Vilkončių, dainų autorių ir atlikėją Vytautą Kernagį ir poetą Sigitą
Gedą.
Pastarųjų dviejų su mumis jau nebėra, tačiau kompozitoriaus
L.Vilkončiaus užsidegimas neleido nugrimzti užmarštin ypatingam jo ir
libreto autoriaus S.Gedos kūriniui.
Kad „Eglė“ po daugelio metų pagaliau išvystų dienos šviesą, lėmė
lemtingas L.Vilkončiaus ir Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro meno
vadovo Gintaro Rinkevičiaus susitikimas – roko opera „Eglė“ kartu su
Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru ir žymiais solistais Vilniaus
kongresų rūmų scenoje pagaliau bus pristatyta klausytojams. Jūros gyventojų balsais scenoje prabils choro „Bel Canto“ solistai (vad. Egidijus Kaveckas), Eglės vaikus įkūnys Artūro Noviko džiazo mokyklos auklėtiniai.
Apie ilgą ir vingiuotą roko operos „Eglė“ kelią iki didžiosios scenos
kalbėjomės su jos autoriumi, kompozitoriumi L.Vilkončiumi.
– Papasakokite roko operos „Eglė“ kūrimo priešistorę. Nuo ko viskas prasidėjo?
– Aš ir V.Kernagis susipažinome tuometėje Konservatorijoje (dabar
Muzikos ir teatro akademija). Ketverius metus kartu mokėmės – aš muzikos,
Vytas – aktorinio meistriškumo.
Vytas buvo labai aktyvus studentų gyvenimo dalyvis, aš truputį
santūresnis, tačiau abiem teko dalyvauti studentiškuose koncertuose,
kuriuose vienas kitą ir išgirdome dainuojant savo kūrybos dainas.
Taip susipažinome. Netapome artimesniais draugais, tačiau susitikę
sveikinomės.
Studijas baigėme tais pačiais metais. Aš gavau paskyrimą dirbti Lietuvos
radijo garso režisieriumi, Vytas išvažiavo į Maskvą tęsti masinių
renginių režisūros studijų Valstybiniame teatro meno institute.
Mūsų ryšiai nutrūko. Todėl tikrai nustebau gal po trejeto metų sulaukęs
netikėto Vyto skambučio. Paaiškino baigiantis studijas Maskvoje ir kaip
diplominį darbą ketinantis pastatyti roko operą „Eglė žalčių karalienė“.
Prašė sukurti muziką.
– Kaip reagavote į tokį pasiūlymą?
– Iki tol operų nebuvau kūręs. Andrew Lloydas Webberis jau buvo visame
pasaulyje išgarsėjęs savo roko opera „Jėzus Kristus superžvaigždė“. Tos
operos ne tik visą muziką, bet net žodžius mokėjau atmintinai. Tačiau
stambios formos draminiam muzikiniam kūriniui sukurti vien entuziazmo
nepakanka.
Pirmiausia paklausiau Vyto, ar turi sumanytos roko operos libretą. Atsakė,
kad juk yra Salomėjos Nėries poema. Pasakiau, jog poema netinka. Ji
parašyta vienu rimu, joje nėra dialogų ir monologų, pernelyg daug
autoriaus pasakojimo. Sceninei dramai to nepakanka.
Vytas paklausė: „Tai ką daryti?“. Atsakiau, kad būtų geriausia, jei koks
lietuvis poetas sukurtų libretą.
– Kaip sekėsi libreto autoriaus paieškos?
– Sprendimą Vytas rado labai greit. Nemažai dainų buvo sukūręs
tuometinių lietuvių poetų eilėmis, todėl buvo kviečiamas į visoje
Lietuvoje vykusius autorinius tų poetų kūrybos vakarus.
Eilėraščių autorių pasakojimus Vytas pagyvindavo padainuodamas pagal
Marcelijaus Martinaičio, S.Gedos, kitų poetų eilėraščius. Todėl
paklausė, ar S.Geda būtų tinkamas Eglės libreto autorius. Geresnio turbūt
net negalėjau tikėtis.
Antroje aštuntojo dešimtmečio pusėje Sigitas dar buvo jaunas, bet jau
neabejotinai talentingas kūrėjas. Taip abu su Vytu atsiradome S.Gedos
bute Karoliniškėse, priešais poliklinikos pastatą.
Sigitas pribloškė iš karto mus perkeldamas tarsi į kitą pasaulį. Ėmė
samprotauti, kad juk žaltys taip pat buvo ir senovės egiptiečių išminties
simbolis. Kalbėjo apie lietuviškame Eglės epe užkoduotą konfliktą tarp
jūros ir žemės gyventojų, vardino pagoniškų lietuvių deivių vardus.
Dar nieko Sigitui neatsakius buvo akivaizdu, kad mūsų pasiūlymas jį
sudomino, uždegė. Ir kad galime tikėtis ne šiaip eiliuoto lietuviškos
pasakos perkėlimo į teatro sceną, o kad Sigitas užgriebs gerokai plačiau,
pasamprotaus apie visos žmonijos būties, išlikimo prasmę.
Po to prasidėjo bendradarbiavimas su S.Geda. Skaitėme pirmąsias scenas,
fantazavome, trynėme ribas tarp pasakos ir pasaulio realybės. Mūsų
entuziazmas augo stebint, kaip Sigitas mums ruošia labai įdomų, talentingą
literatūros kūrinį.
Deja, libreto kūrimas nevyko taip greitai. Netrukus paaiškėjo, kad Vyto
studijų baigimui tikrai nespėsime. Dar juk turėjau sukurti muziką. Vytui
teko kiek pasitraukti nuo „Eglės“, ruoštis baigti studijas Maskvoje. Mano
nusivylimas buvo dar didesnis. Tiesą sakant, pagalvojau, kad S.Gedos
libreto niekad negausiu, reiškia, roko operos nesukursiu.
– Tačiau S.Gedos libretas vis dėlto atsirado jūsų rankose?
– Po kelerių metų vėl netikėtai sulaukiau V.Kernagio skambučio.
Nudžiugino pranešdamas, kad esu kviečiamas į jo namus Kaštonų gatvėje,
kur S.Geda perskaitys užbaigtą „Eglės“ libretą.
Tam vakarui Vytas buvo specialiai pasiruošęs. Jo kambaryje šviesa buvo
išjungta, degė kelios žvakės, ant stalo stovėjo buitinis magnetofonas,
priešais Sigitą stovėjo labai prastos kokybės mikrofonas. Vytas nuspaudė
įrašymo mygtuką, Sigitas pradėjo skaityti.
Nuo pirmųjų sakinių buvome įtraukti pirmiausia Sigito skaitymo būdo,
intonacijų. Joms apibūdinti randu tik žodį „archajiškos“. To neįmanoma
paaiškinti, tai reikia išgirsti. Sigitui buvo labai svarbi ne tik žodžio
prasmė, bet ir jo fonetika. Jis skaitė itin pabrėždamas priebalses, ypač
šnypščiančias „ž“, „š“, „č“.
Atsimenu, nustebau, kad toks priebalsių pabrėžimas suteikia tekstui ne
tik papildomos dramaturgijos, bet ir naujų, paslėptų prasmių. Vėliau
kurdamas muziką kai kuriose scenose stengiausi tai išnaudoti.
Libretas padarė įspūdį ir man, ir Vytui. Net ėmėme svarstyti, kad
statydami „Eglę“ panaudosime S.Gedos balso įrašą. Toks netikėtai įtaigus
buvo tas balsas. Iš to įsimintino vakaro išsinešiau namo „Eglės“ libretą.
Be papildomo susitarimo buvo aišku, kad dabar atėjo mano eilė dirbti.
– Kuo jums įdomi pasirodė lietuvių liaudies pasakos „Eglė žalčių karalienė“ istorija?
– Pirmiausia mane sudomino V.Kernagio pasirinkimas statyti būtent
„Eglę žalčių karalienę“. Jau minėjau, kad tuo metu visi buvome paveikti
A.L.Webberio „Jėzaus Kristaus superžvaigždės“.
S.Nėries poema „Eglė žalčių karalienė“ buvo įtraukta į mokyklinę programą,
todėl jos turinys buvo plačiai žinomas bent jau lietuviams. Reiškia, ir
mums savo operoje nebūtina detaliau atpasakoti „Eglės“ turinį. Mes galėjome
panaudoti tik tam tikrus simbolius, pafilosofuoti. Na, o kai libretą
parašo tokio kalibro literatas, koks buvo S.Geda, abejonių nebelieka.
– Vis dėlto po roko operos „Eglė“ sukūrimo dar ilgokai teko palaukti, kol ji išvys dienos šviesą?
– Operos muziką kūriau porą ar trejetą metų. Žinoma, vildamasis, kad ji
tuojau pat bus pastatyta. Tačiau likimas su žmonių gyvenimo keliais
tvarkosi jam vienam žinomu būdu.
Kai užbraukęs paskutinį partitūros takto brūkšnį paskambinau Vytui, jis
pasveikino užbaigus didelį darbą, bet nuliūdino pranešdamas, jog dabar
„Eglė“ jo jau nebedomina.
Tuomet jis buvo pasinėręs į „Dainos teatro“ kūrimą. Mano operai reikėjo
labai profesionaliai svinguotą muziką dainuojančių ir grojančių artistų.
Tiesą sakant, apskritai svarsčiau, kur tokių Lietuvoje rasti. Tuo tarpu
„Dainos teatro“ tikslai ir uždaviniai buvo kiti.
Buvo liūdna likti su savo opera visai vienam, tačiau Vytą supratau.
Netrukus mūsų keliai persipynė Valstybinėje filharmonijoje, daug
bendradarbiavome kurdami naujas koncertines programas, organizuodami
koncertus ir festivalius, bet apie „Eglę“ nekalbėjome.
Taigi akivaizdu, kad nuo operos sukūrimo iki pagaliau pirmojo jos
paviešinimo praėjo daugiau kaip 30 metų. Visus tuos metus ieškojau būdų
pristatyti žiūrovams S.Gedos ir savo darbą.
Apie savo „Eglės“ pastatymą kalbėjau su prodiuseriais, vadybininkais,
pastačiusiais bent vieną roko operą ar šiuolaikinį miuziklą – praktiškai
visi susidomėjo ir entuziastingai ėmėsi darbo, sakė, kad dabar tai jau
tikrai.Kalbėjausi ir su nestačiusiais roko operų, bet vadovaujančiais kuriam
nors teatrui, ir su žymiais nepriklausomais režisieriais.
Kai kurie mažiau žinomi teatro režisieriai, išgirdę gandus apie mano
turimą operą „Eglė“, patys mane susirasdavo, siūlydavo net fantastiškas
jos pastatymo idėjas. Tai Palangoje ant jūros kranto, tai Klaipėdos
„Jūros šventėje“, tai buvusiuose Vilniaus sporto rūmuose, tai Vingio
parko estradoje. Visi planai žlugdavo negavus finansavimo.
– Tačiau šiemet roko operą „Eglė“ ėmėsi statyti maestro G.Rinkevičius su savo vadovaujamu Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru. Kaip prasidėjo jūsų bendradarbiavimas su maestro?
– 2015 metų rudenį G.Rinkevičius mielai sutiko, kad Lietuvos valstybinis
simfoninis orkestras pagrotų mano autorinį koncertą. Ne tik sutiko, bet
ir primygtinai pasiūlė į programą įtraukti mano stambios formos kūrinių
ištraukas. Taip šis koncertas išsiplėtė iki dviejų dalių. Šalia kitų jame
buvo atlikta ir pora numerių iš „Eglės“.
Po to maestro paprašė susipažinti su visos operos muzika. Nežinau kokiais
žodžiais išreikšti džiaugsmą, patirtą sulaukus maestro skambučio, kai
pasiūlė pastatyti mano „Eglę“ Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro
pajėgomis, pakviečiant į talką solistus ir chorą.
Ir nors šį kartą „Eglės“ pastatymas vėl nesulaukė finansinės paramos,
didelė kūrybinės grupės dalis sutiko dirbti vedini tik entuziazmo ir
tikėjimo, vis tik kai akimirksniu buvo išpirkti bilietai į pirmąjį
premjerinį koncertą-spektaklį, kai jau senka bilietai ir į papildomai
paskelbtą antrąjį, jaučiu bene tvirčiausią per visus tuos dešimtmečius
viltį, kad šį kartą gal jau niekas nebesutrukdys pristatyti mūsų su
S.Geda operą „Eglė“ žiūrovams.
– Parašėte operą vaikams „Paukštė“, baletą „Piteris Penas“, sukūrėte muziką teatro spektakliams ir kino filmams. Tačiau „Eglė“ – pirmoji ir kol kas vienintelė jūsų sukurta roko opera. Kuo ypatingas buvo „Eglės“ kūrybinis procesas? Į ką labiausiai kreipėte dėmesį, ką stengėtės išryškinti?
– „Paukštė“ buvo pirmoji mano opera. Nors dviejų veiksmų, vadinu ją
operėle. Nes buvo kurta vaikams, neturintiems jokio specialaus muzikinio
išsilavinimo, išskyrus gautą bendrojo lavinimo mokykloje. Toks ir buvo
sumanymas.
Atsimenu, tada ilgokai svarstėme, kokį libretą pasirinkti. Iš karto
sakiau, jog ir man, ir net atlikėjams vaikams nebus įdomu dalyvauti
kokios nors naivos vaikiškos pasakos pastatyme. Pasirinkome Maurice’o
Maeterlinck’o „Žydrąją paukštę“. Libretą pagal šią žinomą istoriją mums
parašė Birutė Marcinkevičiūtė.
Bendradarbiaudami su Birute atsisakėme didelės dalies „Žydrosios paukštės“
personažų. Mūsų operėlėje neliko visokių „oi, kaip baisu, oi, kas dabar
bus!“ scenų. Ėmėme filosofuoti gyvybės ir mirties temomis. „Paukštėje“
išryškinome pagrindinę triadą: Šviesą, simbolizuojančią teisingumą ir
gėrį, Naktį, simbolizuojančią pyktį, apgavystę ir klastą, ir viską
vienijantį, gal kiek naivoką Laiką.
Patyrėme, kad mūsų operėlės atlikėjai pradinukai viską suprato, nė karto
mūsų nepaklausė, o kas yra mirtis?. Ir jų tėveliai neklausė mūsų, kodėl
su tokio amžiaus vaikais bendraujame filosofinėmis žmogaus gyvenimo
prasmės kategorijomis.
Kurdamas „Eglės“ muziką ėjau tokiu pat keliu. Pakartosiu – roko opera
„Eglė“ neapsiriboja atpasakodama visiems žinomos stebuklinės pasakos
turinį. Siužetas nepakeistas, tačiau S.Gedos tekste nėra tiesmukiško
aiškinimo, koks personažų elgesys vertinamas teigiamai, koks smerkiamas.
Tokia istorija galėjo nutikti bet kur šiandieniniame globaliame pasaulyje.
Tarkime, S.Geda įvedė pasakoje nesantį personažą Rupūžę, kurios vaidmenį
atliks aktorius Vladas Bagdonas. Specialiai aktorius vyras, nes mūsų
Rupūžė yra kokių 3000 metų amžiaus.
Žmonija evoliucionuoja spirale, vis sugrįždama tai į senas madas, tai
prie kažkada puoselėtų vertybių. Todėl operoje Rupūžė iš anksto žino,
kuo baigsis visa istorija.
Tik vadovaudamasi išmintimi nesistengia pakreipti įvykių kita linkme,
užbėgti už akių nelaimei. Be to, Rupūžė yra išmintingas, ir vandenyje,
ir sausumoje galintis gyventi padaras, operoje tampantis tarsi jungiamąja
grandimi tarp konfrontuojančių Žemės ir Jūros gyventojų.
– Kuo ši roko opera brangi jums pačiam?
– Taip ilgai užtrukus šios muzikos viešam pristatymui, „Eglė“ savaime
tapo tarsi mano gyvenimo kūriniu.
* * *
Kompozitoriaus L.Vilkončiaus roko operos „Eglė“ sceninis-koncertinis
pastatymas įvyks gegužės 11 ir 13 d. 19 val. Vilniaus kongresų rūmuose.
Dirigentas G.Rinkevičius. Režisieriai D.Ibelhauptaitė ir G.Šeduikis.
Bilietai parduodami „Tiketoje“ ir Vilniaus kongresų rūmų kasoje.
Eglę dainuos Monika Pundziūtė, Žilviną -- Jeronimas Milius, Rupūžę - Vladas Bagdonas, Girinį – Česlovas Gabalis, Kariūną – Tadas Girininkas,
Artoją – Mindaugas Zimkus
