Šiais metais „Haroldas ir Modė“ į Lietuvos sceną grįžta režisierės Ritos Urbonavičiūtės iniciatyva. Nors pjesė rašyta daugiau nei prieš pusę amžiaus, jos mintys vis dar gajos ir nepavaldžios laikui, o aktualumas dabartinėje visuomenėje išauga dešimteriopai. Spektaklis šiandien, turbūt kaip niekada anksčiau gali rasti kelią į visuomenės, stovinčios ant pasirinkimo laisvės ribos, širdis.
***
Pjesėje nagrinėjama jaunuolio ir senos maištininkės sielos giminystė. Haroldas – 19-metis paauglys, įkalintas sociumo padiktuotoje realybėje, o Modė – 69-metė maištininkė, gyvenanti be taisyklių. Spektaklyje stebimas dviejų herojų dvasinis augimas, pamokos, kurias išmoksta tiek viena, tiek kita pusė, kol galiausiai randamas atsakymas į daugybę klausimų, telpančių po vienu fundamentaliu klaustuku: „Kaip gyventi?“.
„Haroldas ir Modė“ gvildena šiuolaikinio žmogaus realijas. Susiduriame su paveikslu, o gal veidrodžiu, kuriame žmonės, pasielgę prieš sociumo nustatytas taisykles, rizikuoja tapti atstumtaisiais, užsitarnauti „persona non grata“ etiketę, tapti sociumo parašte.
Suvokę šią riziką ir išsigandę atstūmimo, žmonės dažniausiai susitaiko su realybe ir pamažu tampa apatiški, paleidžia savo gyvenimo kontrolę, leidžia tėvams, draugams, kunigams, psichologams ir nepažįstamiesiems spręsti kas jiems geriausia ir priimtiniausia.
Širdies gilumoje laisvi jaunuoliai pamažu tampa dar vienu suvaržytos visuomenės sraigtu, padedančiu šiam mechanizmui kurti naujas kopijas.
***
Galbūt iš čia ir kyla begalinis nūdienos liūdesys: jaunuoliai mąsto apie tai, kas būtų buvę, jei būtų nepaklusę, buriasi į apatiškų sielų grupes, nėra užtikrinti savo priimtais sprendimais. Gyvenant kitų primestoje realybėje randasi mirties ir depresijos kultai.
Nelyginant žiurkėnai žmonės sukasi viename dideliame rate, o gyvenantiems kitaip nesibodi paaiškinti, kaip reikia gyventi. Po truputį tampame juoduliais pasaulyje, o bijome tų, kurie gyvena spalvose.
Tam, kad apsigintume – kartais esame pasiruošę pakomentuoti tai, kas neįtinka, paaiškinti gyvenimą tiems, kas gyvena kitaip. Pradeda atrodyti, kad patekus į normomis apibrėžtą realybę, kelio į laisvę nebelieka.
Kaip ir dažnas širdyje laisvas suvaržytos visuomenės jaunuolis, pagrindinis „Haroldo ir Modės“ spektaklio veikėjas mirtį mato kaip vienintelį būdą išsilaisvinti iš primestų normų, pajausti laisvę, gyvenimą.
Kyla klausimai: „Kaip gyventi, kai mirtis atrodo įdomiausia?“, „kaip gyventi tada, kai manai, kad neturi pasirinkimo?“, „kaip gyventi, kai esi visiškai kitoks, nei kiti linkę manyti?“.
Labiau susižavėjęs mirtimi nei gyvenimu, jaučiantis visuomenės ir turtingos snobės motinos spaudimą, Haroldas tampa ant ribos laviruojančio šiuolaikinio jaunuolio prototipu. Iš čia keliai tik du: paklusti diktuojančiam sociumui arba surasti savąjį laisvės kelią, tapti dar vienu visuomenės sraigteliu arba pasinerti į spalvotą gyvenimo paveikslą.
Tačiau, kas gali suteikti įkvėpimą gyventi, kai mirtis rodosi esąs vienintelis būdas išlįsti iš taisyklių narvo? Ar vis dar gyva pasirinkimo laisvė?
***
Meilės istorija tarp senos moters ir jauno vaikino žiūrovui iš pradžių kelia šleikštulį, vėliau – žavesį, verčiantį klausti, kodėl man tai yra tabu? Kas formuoja normas? Kas pasakė, kaip turi būti? Taip spektaklis kreipiasi į žiūrovą, atrodo, šalina ketvirtąją sieną, įtraukia stebintįjį, kol galiausiai leidžia suprasti, kad Haroldas ir Modė įkūnija aukštesnę negu fizinė meilę.
Tai spektaklis apie meilę gyvenimui, sau ir artimui, o svarbiausia – apie meilę, gebančią paleisti. Pamažu jis tampa manifestu jaunystei, nepavaldžiu laikui laisvės simboliu, pavyzdžiu tiems, kurie vis dar ieško atsakymo ir veidrodžiu – jau pasirinkusiems neįprastą gyvenimą.
Pagrindiniai spektaklio veikėjai – du poliai, kartu tai ir ryšys tarp maišto ir jaunystės, kurį jaučiame kiekvienas, kada nors pasipriešinęs ar bent kartą gyvenime susimąstęs, kaip gyventi – taip, kaip pasakyta ar ieškant to, kas patinka?
Jie – lyg gyvenimas ir mirtis, o kartu visuma, neįsivaizduojama be kurio vieno. Maištas galiausiai tampa jaunyste, o jaunystė – maištu, gyvenimas susimaišo su mirtimi, kartu jie tampa slenksčiu į aukštesnįjį gyvenimo suvokimą.
Lapkričio 23 dieną R.Urbonavičiūtė kartu su Užupio dramos teatro kolektyvu prikels „Haroldo ir Modės“ fenomeną naujam gyvenimui. Režisierė, sukūrusi tokius spektaklius kaip „Bomba, arba Ariel“ pagal Jurgos Ivanauskaitės pjesę, „Mėšlungis“ pagal Kazį Sają bei „Skapeno klastos“ pagal Moljerą, Lietuvos publikai jau pažįstama.
Sukūrusi daugybę spektaklių, TV laidų, pjesių vaikams R.Urbonavičiūtė atskleidė, kad surasti tinkamus aktorius šiam teatriniam darbui – sunki užduotis. Modę režisierė rinkosi net iš 15-os aktorių, o vaidmenį atlikti pavyko vos vienai – Rimantai Krilavičiūtei, kuri per savo gyvenimą jau yra sukūrusi daugiau nei 50 vaidmenų.
Jaunojo Haroldo vaidmuo atiteko jaunam charizmatiškam aktoriui Pauliui Dragūnui. Spektaklyje vaidmenis taip pat atliks ir kiti Užupio dramos teatro aktoriai: Povilas Liubinas, Greta Dovydaitytė, Saulius Čėpla, Indrė Stonytė, Justas Vanagas bei Jurijus Mumyga.
Užupio dramos teatro spektaklis suteiks galimybę jaunajai kartai žvilgtelėti į labai artimą ir jau legendine tapusia pjesę, o vyresniajai ne tik pavyks dar kartelį su nostalgija prisiminti šį įstabų teatrinį darbą, bet taip pat pažvelgti į jį nauju žvilgsniu.
Kalbama, kad nusileidus užsklandai, kažkam, kaip ir Haroldui, pagaliau pavyks rasti atsakymą į sunkų, tačiau kartu ir paprastą klausimą – „kaip gyventi?“.
Spektaklio „Haroldas ir Modė“ premjera įvyks lapkričio 23 dieną, Teatro Saloje (S. Stanevičiaus g. 24), Vilniuje.