Iki šiol Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus skyriuje – teatre „Meno fortas“ – spektaklis vaidinamas toks, kokį jį sukūrė E. Nekrošius. Spektaklyje vaidmenis kuria ilgamečiai režisieriaus bendraminčiai: aktoriai Viktorija Kuodytė, Vygandas Vadeiša, Vaidas Vilius, o Impresarijaus vaidmenį atlieka rekvizitininkas Genadijus Virkovskis.
F. Kafkos kūrinyje aprašoma istorija, kai dėl fanatiško pomėgio badauti pagrindinis veikėjas, ilgą laiką buvęs publikos numylėtiniu ir pasiekęs šlovės apogėjų, pasikeitus minios pomėgiams, „miršta vienišas, visų užmirštas cirko užkulisiuose“.
Spektaklio „Bado meistras“ kūrybinės komandos paprašėme prisiminti repeticijas, jų metu išsakytus režisieriaus pasvarstymus, pasidalinti atmintyje išsaugotomis istorijomis ir išsakyti savo požiūrį apie nūdienos bado meistrus.
– Kaip prasidėjo spektaklio repeticijos?
Aktorė Viktorija Kuodytė: Pamenu, paskambina Eimuntas Nekrošius ir klausia, kaip gyvenu. Atsakau, kad gerai – ir jaučiu, kaip visa drebu. Juk beveik aštuoniolika metų nebuvome kartu kūrę nieko naujo, nors iki tol beveik dvi dešimtis metų vaidinau jo spektakliuose.
Jis paklausė, ar man būtų įdomu vėl kartu dirbti. Drebėdama atsakiau: „O taip.“ Tada sako: „Yra toks Kafkos apsakymas. Nedidelis – maždaug dvidešimt minučių perskaityti.“ Klausia, ar turėsiu laiko su tekstu susipažinti. „Žinoma“, – atsakau. „Tai perskaityk. Jeigu bus įdomu, paskambink. O jeigu ne – iš karto pasakyk, nes turiu pagalvoti apie kitą aktorių.“
Žodžiu, jokio sureikšminimo, kad tu vienintelė galėtumei tikti. Nori – taip, nenori – ne. Tas man labiausiai patiko jame.
Tik Nekrošius pasakė dar tokį dalyką: „Mes už Kafką padaryti geriau nepadarysime, bet mes galime padaryti daugiau“. Jis turėjo omenyje, kad jeigu apsakymui perskaityti reikia keliolikos minučių, tai mes padarysime spektaklį maždaug virš valandos. Taip pat repeticijų pradžioje nuskambėjo mintis, kad „labai sunku įspėti ir pataikyti šimtą procentų į tai, ką Kafka galbūt turėjo omeny rašydamas vienas ar kitas frazes“. Man labai patiko, kad Nekrošius neprisiėmė tokios žinovo kategorijos. O kad aš vaidinsiu Bado meistrą, visiškai neturėjau įsivaizdavimo. Nes kai perskaičiau pirmą kartą, pagalvojau, įdomu – čia nėra jokio moters vaidmens.
Mes visi keturi vis kurdavome ir kurdavome tuos etiudus. Kol per kažkurią repeticiją neiškentusi paklausiau E. Nekrošiaus, o kas tas Bado meistras bus? Jis sako: „Tai tu“. Buvo lengvas šokas.
Tauras Čižas (E. Nekrošiaus asistentas): Nors su Eimiu visą 2015-ųjų vasarą kalbėjomės apie šią medžiagą, tačiau repeticijos prasidėjo rugpjūčio gale. Kad Viktorija vaidins Bado meistrą buvo netikėta, tačiau žinant nestandartinius režisieriaus sprendimus, manęs tai nenustebino. Viktorija, kaip aktorė jam buvo gerai pažįstama, kiti irgi: Vaidas Vilius jau praktiškai ėjo iš spektaklio į spektaklį, Vygandas Vadeiša buvo mūsų pastatymuose jau apsitrynęs studentas. Tai buvo žmonės, su kuriais galima be įtampos dirbti ir kurie improvizuodami daug kvailioja. Kažkurioje repeticijoje iš tų kvailiojimų ir Genadijaus Virkovskio vaidmuo atsirado. Vienu metu pasijuto, kad reikia dar impresarijaus. Genadijus aplinkui vaikščiojo, bambėjo, tai Eimis sako: „Gena, eik čia bambėti“. Taip ir atsirado ta visa trijulė.
Audrius Jankauskas (daugelio Nekrošiaus spektaklių šviesų dailininkas, „Meno forto“ direktorius): Nekrošius Genadijų pažinojo kaip nuluptą ir jam reikėjo būtent tokios faktūros. Be to šiame spektaklyje kiekvienas personažas yra kaip individualybė. Gal ir negalima taip sakyti, bet ten – gerų psichų komanda. Pačia geriausia prasme visi savotiškai išprotėję – tiek profesionalai, tiek ne.
Marius Nekrošius („Bado meistro“ scenografijos autorius): Labai džiaugiausi sužinojęs, kad Tėvas „Meno forte“ ketina sukurti nedidelį spektaklį – pasirodo Tėvas moka padaryti ir mažiau nei dviejų valandų trukmės pastatymą. Juk beveik visą laiką jis imdavosi galingų, epinių kūrinių. O čia – toks mažas mažas Kafkos apsakymas. Nors darbo buvo daug, tačiau pats procesas buvo labai smagus, daug lengvumo jame. Spektaklyje visi scenografiniai atradimai vyko grynai repeticijų metu, tai yra, pagal poreikį atsirasdavo daiktai, ekranas, fonas jame. Scenografijoje naudojame dvigubo kambarėlio stereo vaizdą, kurio motyvas paimtas iš 2010-ais metais Milano „La Scala“ teatre Tėvo statytos operos „Faustas“. Ten buvo scena, kai nusileidžia du Margaritos kambarėliai. Tai ši idėja sėkmingai „emigravo“ į „Meno fortą“.
– Kokius „Bado meistro“ repeticijų momentus prisimenate?
Aktorius Vygandas Vadeiša (personažo šarlatano Ibn Hajano prototipu pasirinkęs I a. gyvenusį arabų alchemiką): Nors turėjome pilną Kafkos tekstą, bet režisierius sakė, kad kažko trūksta pradžiai. Gal kokios paskaitos ar kokie šarlatanai ateina? Susirenka ir kažką dėsto apie skrandžius, virškinimą. Galvoju, iš kur medžiagą traukti? Apie ką čia mes turim parašyti!? Atsimenu, su Vaidu Viliumi patys rašėm, tarėmės, skaitėm, kas ir kaip susidaro. Pirmi bandymai režisieriui per lėkšti pasirodė, pareikalavo lotyniškų žodžių. Tai spektaklio pradžios tekstas (kur kalbama apie virškinimą) yra grynai mudviejų su Vaidu kūryba. Aišku, režisierius vėliau viską suveržė.
Aktorius Vaidas Vilius (šarlatano Ibn Hajano asistentas): Spektaklis man buvo neįtikėtinai išskirtinis tuo, kad jis su lengvumu ir kažkokia improvizacija gimė. Nežinau, kas tą tokį žaismingumą lėmė, ar ironiškas režisieriaus požiūris į medžiagą, ar tai, kad mes buvome tik keturiese. Prieš tai visi buvome dirbę su juo ir suprantantys jį iš pusės žodžio. O gal dėl Viktorijos ypatingai disciplinuoto požiūrio į darbą, gal ir dėl mūsų susikalbėjimo. Viktorija yra Bado meistras, o mes – kontekstas. Nepamenu, kad būtų buvusi kūrybinė krizė, po kurios pavyksta tęsti arba ne.
Tauras Čižas: Eimis repetuodavo maksimum tris–keturias valandas. Po to sakydavo, kad viskas – išsisėmiau, pavargau ir minčių nebeturiu. Einu toliau galvoti. Namie ruošdavosi sekančiai dienai. Kartais paskambindavo aštuntą ar pusę aštuonių ryte ir atšaukdavo repeticiją, nes nieko nesugalvojo.
Genadijus Virkovskis (ilgametis E. Nekrošiaus spektaklių rekvizitininkas, „Bado meistre“ vaidinantis Impresarijų): Pirmą kartą su Eimuntu Nekrošiumi susipažinau, dar kai jis repetavo „Mocartą ir Saljerį“, „Tris seseris“ tuometiniame Lietuvos rusų dramos teatre [dabar – Vilniaus senasis teatras]. Aš ten dirbau scenos mašinistu. Vėliau pasikvietė dirbti prie spektaklių į „Meno fortą“. Dariau ir dekoracijas, ir taisydavau spektaklio rekvizitus, naujus sukaldavau, žodžiu, viską, ko paprašydavo režisierius.
Sykį repetuojant „Bado meistrą“ Nekrošius paklausė, ar nenoriu kokio vaidmens suvaidinti? Kadangi stato naują spektaklį ir jam reikalingas impresarijus, toks kaip aš. Tuo metu buvau geros nuotaikos ir sutikau. Prasidėjo įdomus, bet labai sunkus procesas. Čia juk net pusantros valandos praleidi scenoje. Bet įtampos jokios nebuvo. Ačiū Dievui, kad sutikau tokį žmogų savo gyvenime.
– Kokią reikšmę jo kūrėjams turi spektaklis „Bado meistras“? Kokias prasmes jie įžvelgia ar sau atranda?
Aktorė Viktorija Kuodytė: Pirmiausia, šis spektaklis man reiškia aktorinę formą, nes iš visų mano vaidinamų spektaklių šis reikalauja daugiausia pasirengimo. Kalbu apie tam tikrą psichologinę ir fizinę būseną. Tai yra aukščiausia sau pačiai iškelta aktorinė kartelė. Antra, šis spektaklis reiškia, kad jį vaidindama vėl ir vėl prisimenu, bendrauju su režisieriumi. Trečias dalykas – tai yra vienas iš kelių likusių E. Nekrošiaus pastatymų, vis dar vaidinamų Lietuvoje. Juk daugiau niekada nebebus naujų jo spektaklių. Tokio teatro nebėra. Ketvirta, man tai reiškia susitikimą su režisieriaus spektaklių bendražygiais.
Tauras Čižas: Žinant, kad Kafka savo kūrinį rašė, sakykim, į gyvenimo pabaigą, tai išėjo, kad ir Eimio spektaklis toks išvadinis. Akivaizdu, kad spektaklyje nuskamba mintys apie menininką, jo kūrybinį kelią. Eimis šnekėdamas, kad ateina kitoks teatras, vadindavo save dinozauru. Juk niekam nebereikėjo ilgų ir išsamių 4–5 valandų trukmės spektaklių, tokių kaip „Idiotas“ ar „Otelas“. Nuostabi Kafkos frazė: „Kas nesupranta, kas tai yra badavimo menas, tai tam neišaiškinti“. Lygiai taip pat su teatru. Jei nepatinka, nesupranta, tai aiškinti beviltiška ir beprasmiška.
Aktorius Vygandas Vadeiša: Iš tikrųjų spektaklis „Bado meistras“ yra labai stipriai apie Eimuntą Nekrošių.
Audrius Jankauskas: Nekrošius visą laiką viduje turėjo autoironijos. Vien jo pasakymas: „Kaip sekėsi, ką? Jau turbūt šlovė buvo ranka pasiekiama“. Šia tema „Bado meistras“ yra ryškiausias. Iš vienos pusės šis spektaklis yra autoironija, iš kitos pusės vos ne autobiografija. Kad ir kaip jis to nenorėjo pripažinti – tai istorija apie kompromisų nedarančio menininko likimą. Aš labai aiškiai matau tokią paralelę su jo likimu. Likimu, kurį, grubiai šnekant, visi pamiršo. Spektaklis turi unikalią savybę – žiūrovo sąmonėje sukelti empatiją. Bandome išlaikyti spektaklį, kuris šneka apie laikinumą. Tos ranka pasiekiamo?s šlovės dienos praeina. Viskas praeina.
Tauras Čižas: Į „Bado meistrą“, menininko prototipą, Eimis žiūrėjo su ironija, niekada su kažkokiu skausmu. Čia jo ta frazė, kurią karts nuo karto kažkur išgirstu, kad „tai yra tik teatras ir nieko daugiau. Ne mes čia lėktuvą valdom, nei valstybę, nei karą sustabdysime. Tai yra teatras ir tiek“. Aišku, kad su ironija.
– Kas lemia spektaklio „Bado meistras“ ilgaamžiškumą?
Aktorė Viktorija Kuodytė: Šio spektaklio forma savyje turi humoro – atseit kažkokių aktorių trupė, vaidinanti spektaklį „Bado meistras“. Ir tarpais tu tarsi pasimeti. O gal jie čia visai net ne vaidina? Bet jie – trupė, iš kurių kiekvienas yra kažkoks. Keistas pagrindinis veikėjas, turintis fanatišką pomėgį badauti. O kiti iš to užsidirba pinigų.
Žiūrovai supranta, kad „Bado meistras“ – tai vienas iš paskutinių iškilaus menininko darbų. Galbūt kažkas dar nė sykio nėra matęs gyvai Nekrošiaus pastatymų, tai dar turi galimybę susipažinti. Arba tie, kurie pažįsta, tai ateina dar kartą pasižiūrėti braižo režisieriaus, kurio darbų jau nebebus.
Marius Nekrošius: Gal Tėvo išėjimas [E. Nekrošius mirė 2018 m.] ir išlaiko tą spektaklį tokį nepakitusį. Mes irgi bandome tą ugnelę palaikyt kuo ilgiau. Ateina žiūrėti jauni studentai ir sako, kad tai jų pats mylimiausias spektaklis. Net keista. Nes kai Tėvas išėjo, turbūt jie kokioje dešimtoje klasėje mokėsi. Galbūt kaip paveldas kažkoks dabar jau tapo. Aš nežinau, kiek aktoriai sugebės dar badauti, kad spektaklis galėtų dar dešimt metų gyventi. Bet manau, kad tikrai gali Būsime visi nevalgę.
Teatras „Meno fortas“ – Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus skyrius. Pagrindinė „Meno forto“ veikla – režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektaklių kūrimas bei pristatymas Lietuvos ir užsienio publikai.
Teatro „Meno fortas“ repertuarą (ir „Bado meistro“ pastatymo datas) rasite čia.