– Maestro, šį vasarį pradedate R. Wagnerio vėlyvųjų operų ciklą. Papasakokite, kaip kilo toks sumanymas.
– Mano gyvenime opera užima labai reikšmingą vietą. Man, kaip muzikantui, labai svarbi muzikinė dramaturgija, turinio ir formos bendrystė, jų sintezė. Manau, kad R. Wagneris, ypač vėlyvosiose savo operose, yra pasiekęs ypatingų aukštumų – nežinau nė vieno kito kompozitoriaus, kuris taip sugeba sujungti istoriją su tos istorijos muzikine išraiška ir dramaturgija. Kai klausausi R. Wagnerio operų nuo pradžių iki pabaigos, suprantu, koks vis dėlto jis yra meistras – juk R. Wagneris yra ne tik kompozitorius, bet ir dramaturgas, libretistas.
Dėl to labai norėjau, kad jo muzikinę dramaturgiją gyvai išgirstų ir Lietuvos klausytojai – nors ir be sceninio pastatymo, bet taip gal net dar įdomiau. Suprantu, kad nėra labai didelio šanso, jog apie Lohengriną ir Gralio taurės šviesą galvotų pusė Lietuvos gyventojų, bet mūsų darbas truputį donkichotiškas – norime, kad vis daugiau žmonių pažintų ir klausytų šią muziką. Pasiklausęs R. Wagnerio muzikos, pavyzdžiui, Bairoite, žinau, kad pasaulyje yra pakankamai daug klausytojų ir žiūrovų, kuriems R. Wagnerio muzika ir dramaturgija turi didžiulę reikšmę. Labai norėčiau, kad kuo daugiau žmonių ir Lietuvoje tuos dalykus išgirstų, pamatytų ir suprastų, kas tai yra.
– Užsiminėte, kad be sceninio pastatymo operos klausytis gali būti netgi įdomiau. Ką turite mintyje?
– Ne mizanscenose ir ne dekoracijose yra R. Wagnerio muzikos ir dramaturgijos esmė ir prasmė. Aišku, yra skirtingų žmonių – aš priklausau tiems, kurie pirmiausiai klausosi muzikos. Norėčiau, kad kuo daugiau žmonių klausytų – ne tik žiūrėtų į vaizdą scenoje, bet klausytų esmę. O esmė yra muzikinė dramaturgija.
Mūsų „Lohengrine“ tam bus puiki proga. Klausyti ir stebėti solisto veidą, orkestro muzikantų atsidavimą muzikai, choro artistų dainavimą yra nė kiek ne mažiau įdomus ir emocijas keliantis procesas nei žiūrėti, kaip gražiai apšviesta scena, kiek daug yra dekoracijų ir kokie kostiumai. Nors jokiu būdu nesakau, kad sceninis pastatymas yra blogai.
– R. Wagnerio operų ciklą pradedate nuo operos „Lohengrinas“. Kodėl pradžiai pasirinkote būtent šią operą?
– Lohengrinas yra Gralio riterio Parsifalio sūnus, nors apie tai sužinome tik operos pabaigoje. Bet Gralio taurės šviesa šviečia visą operos muziką. Fantastiškai graži ta muzika, nes ji turi savyje šviesos idėją, be kurios mūsų pasaulis tiesiog žlunga. Visais laikais tai buvo labai svarbu, bet šiuo laiku tai yra ypatingai svarbu, kad ta šviesa vis dėlto mus vestų į humanistinius idealus. Tai yra didžiulė šios muzikos prasmė, kad ji turi savyje tą šviesą.
– Ką Jums kaip dirigentui reiškia diriguoti R. Wagnerio operas? Kuo išskirtinė ši muzikinė medžiaga?
– Visų pirma, tai didelė opera – ją pradėsime penktą vakaro, o baigsime šiek tiek po devynių. Bet R. Wagnerio muzikoje taip jau yra, kad reikia ilgą laiką rimtai paklausyti, tačiau kai opera baigiasi, suvoki, kad vis dėlto patyrei kažką labai reikšmingo. „Lohengrinas“ dėl savo Lux Perpetua arba Lux Aeterna, arba Gralio šviesos veda žmoniją į šviesą, į geresnius dalykus. Dar švenčiau ir dar daugiau apeigų yra tik R. Wagnerio operoje „Parsifalis“. „Lohengrine“ muzikinė dramaturgija dar artimesnė klasikinei operai, nors kartu tai jau yra muzikinė drama. O „Parsifalis“ yra muzikinės apeigos su muzikine drama. Tačiau dėl tos šviesos ir dėl besisiejančio siužeto (Parsifalis yra Lohengrino tėvas) šie abu kūriniai yra labai susiję.
– Paaiškinkite šiek tiek, kuo muzikinė drama skiriasi nuo operos?
– Gal paprasčiausiai būtų paaiškinti, lyginant G. Verdį ir R. Wagnerį. G. Verdi operose yra numerinė struktūra, dramaturginis šablonas. R. Wagnerio muzikinėse dramose muzika jau nebeskaidoma į atskirus numerius ir nebėra tik dramos puošmena, o tampa nenutrūkstama dramaturginio veiksmo dalimi – muzika ir drama vystosi kaip vienas organizmas.
G. Verdi tiesiog dievino R. Wagnerį, nes matė, kaip R. Wagneris sugebėjo sujungti dramą ir muziką, o G. Verdi stilistikoje to dar nėra. Bet jokiu būdu nesakau, kad G. Verdi yra blogesnis už R. Wagnerį – tiesiog tai yra kitas mastelis, kita komponavimo stilistika.
– Pagrindinius vaidmenis operoje atliks Edgaras Montvidas ir Viktorija Kaminskaitė. E. Montvido Lietuvos publikai pristatinėti nereikia, o štai apie V. Kaminskaitę tėvynėje girdime mažiau nei Europoje. Gal galėtumėte šiek tiek supažindinti su šia soliste?
– Viktorija Kaminskaitė Lietuvoje dainavo dar 2014-ais metais Dalios Ibelhauptaitės režisuotame W. A. Mozarto operos „Visos jos tokios“ pastatyme – ir dainavo nuostabiai gražiai. Elzos partiją V. Kaminskaitė jau yra atlikusi Vokietijos operos teatruose, tarp jų ir Hanoverio valstybinėje operoje. Solistė Lietuvoje būna retai, tad labai gerai sutapo, kad V. Kaminskaitė tuo metu kaip tik turėjo laiko tarp kitų pastatymų.
Klausiausi, kaip ji dainuoja R. Wagnerio muziką ir būtent Elzos vaidmenį, todėl tikiu, kad mūsų „Lohengrinas“ bus tikrai įdomus. Labai džiaugiamės ir Edgaro Montvido dalyvavimu – tikiuosi, jis ne tik Lohengrino, bet ir Parsifalio partiją ateityje padainuos.
– Kada klausytojai gali tikėtis išgirsti R. Wagnerio operų ciklo tęsinį? Gal jau esate numatę, kokia bus kita R. Wagnerio opera?
– Kita opera suplanuota po metų – esame numatę po vieną R. Wagnerio operų atlikimą per metus. Kas tai bus, sužinosite, kai tik paskelbsime prekybą bilietais – sekite mūsų repertuarą ir ateikite į kitus Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertus (šypsosi).
– Ko palinkėtumėte klausytojams, kurie galbūt pirmą kartą gyvai išgirs R. Wagnerio operą?
– Visada labai gerai kuo daugiau sužinoti apie muziką. Jeigu klausytojai prieš koncertą norėtų paklausyti kokio nors operos įrašo, aišku, tai būtų puiku. Kuo geriau esame susipažinę su muzika, tuo ji darosi įdomesnė. Taip pat ir su R. Wagnerio opera – galima ateiti ir pirmą kartą ją išgirsti pas mus LVSO koncertų salėje, bet tikrai padėtų žinoti siužetą ir susipažinti, kas buvo tas R. Wagneris. Todėl mes kviečiame savo klausytojus į paskaitą prieš koncertą – nuo 16 val. LVSO koncertų salės antro aukšto fojė Julijus Grickevičius bus paruošęs daug įdomios medžiagos apie „Lohengriną“. Bet jeigu ir nieko nežinosite, nieko baisaus – mums bus didelis džiaugsmas, kad Jūs ateinate.
Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro gimtadienio koncertas, kuriame skambės R. Wagnerio opera „Lohengrinas“, įvyks 2026 m. vasario 14 d. 17 val. LVSO koncertų salėje. 16.00–16.45 val. vyks Julijaus Grickevičiaus paskaita prieš koncertą. Dirigentas maestro Gintaras Rinkevičius. Orkestro generaliniai rėmėjai – „Norfa“ ir „Embank“, mecenatas – advokatų kontora „Cobalt“.