Tokios naujienos suintrigavo operos ėjus – tai išskirtinė galimybė išgirsti jau daugiau nei du dešimtmečius Vokietijoje gyvenančią ir dirbančią solistę. V.Kaminskaitė Lietuvoje pastarąjį kartą dainavo daugiau nei prieš dešimtmetį. Jos kraityje – daugybė ryškių vaidmenų Europos ir pasaulio operos teatruose, o 2024-ieji buvo vainikuoti žurnalo „Opernwelt“ suteikta Geriausios metų operos dainininkės nominacija.
Kviečiame susipažinti su V.Kaminskaite, su kuria kalbėjomės prieš artėjantį koncertą.
— Viktorija, kaip jaučiatės taip netikėtai prisijungusi prie R.Wagnerio operos „Lohengrinas“ kūrybinės komandos Vilniuje?
— Labai džiaugiuosi sugrįžtanti į Lietuvą. Pastarąjį kartą čia dainavau daugiau nei prieš dešimt metų, todėl man didelė garbė ir nuostabi galimybė vėl sugrįžti į Lietuvą ir susitikti su Lietuvos publika, Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru ir maestro Gintaru Rinkevičiumi.
— 2025 m. rugsėjį debiutavote Elzos vaidmeniu Hanoverio valstybinėje operoje. Kokie operos „Lohengrinas“ keliami iššūkiai? Koks jums yra Elzos vaidmuo techniškai ir psichologiškai?
— Tai jau ne pirmas mano vaidmuo R.Wagnerio operose. Bet, mano manymu, Elza yra vienas sudėtingiausių ir ilgiausių R.Wagnerio vaidmenų – ilgesnis yra tik Izolda operoje „Tristanas ir Izolda“.
Iš pradžių, kaip visada, euforiškai kibau į darbą ir maniau, kad čia nieko tokio sudėtingo. Bet ilgaiui supratau, kad nepakankamai įvertinau šį iššūkį. Buvo ir ašarų, ir juoko, ir momentų, kai maniau, kad mano smegenys tiesiog sprogs nuo operos ilgumo, teksto bei vaidmens kompleksiškumo.
Techniškai ši opera parašyta labai nepatogiai – manau, dėl to, kad tai vienas ankstyvųjų R.Wagnerio kūrinių. Esu dainavusi ir visas jo ankstyvąsias operas, kurių jis netgi gėdijosi („Lohengrinas“ yra jau iš vėlesnio periodo) – jų muzika labai iliustratyvi ir labai sudėtinga.
Kadangi, kaip žinome, R.Wagneris norėjo kopijuoti Gaetano Donizetti ir visus bel canto operų kūrėjus, jis bandė sukurti kažką panašaus ir savo operose. Tačiau jam trūko įgūdžių, todėl partijos yra labai ilgos ir nelabai patogiai parašytos.
Ilgai kovojau su šiuo vaidmeniu. Bet galiausiai viską įveiki – tai priklauso nuo to, kiek darbo įdedi, kiek investuoji. Turiu prisipažinti, kad Elzos vaidmuo man kainavo labai daug bemiegių naktų.
Dėl vaidmens psichologijos, manau, kaip ir kiekvienas moteriškas vaidmuo, jis turi savo vystymosi eigą. Elza man atrodo tokia naivi, bet kartu nemanau, kad reikėtų žvelgti į šį vaidmenį iš vienos perspektyvos. Gyvenime mes balansuojame tarp balto ir juodo, ir būtent tas pasėtas blogio grūdas šiuo atveju išsivysto į pažinimo norą.
Jeigu jau labai filosofiškai mąstytume, netgi į Bibliją pažvelgę, nepasakyčiau, kad mūsų pažinimo vaisius yra laimingas. Elzos vystymasis į jai nubrėžtos ribos – neklausti Lohengrino vardo ir iš kur jis yra – peržengimą galiausiai jai kainuoja labai daug. Tai labai kompleksiškas vaidmuo, atviras vystymui, todėl labai daug priklauso nuo režisierių – kiekvienas į jį gali pažvelgti savaip.
— Jūsų repertuare nemažai vokiškos muzikos. Kokios priežastys tai lėmė?
— Dėl repertuaro sunku pasakyti – gal taip nutiko dėl to, kad jau dvidešimt šešerius metus gyvenu Vokietijoje ir, aišku, vokiečių kalba man yra kaip antra gimtoji – deja, bet Vokietijoje gyvenu jau ilgiau negu Lietuvoje. Kalbos valdymas, aišku, yra labai didelis dalykas – tai ir supratimo laisvė, ir artikuliacija.
Visas mano gyvenimo ir darbo centras yra Vokietijoje, nes čia yra ir daugiausia operos teatrų Europoje. Dainuoju gana daug vokiškos muzikos, bet taip pat esu labai atvira bet kam: dainavau ir Giacomo Puccini „Madama Butterfly“, ir Piotro Čaikovskio „Eugenijų Oneginą“, ateityje rengiuosi Giuseppe Verdi „Kaukių baliui“. Kiekvienas muzikos kūrinys man yra naujas uždavinys, naujas perlas, kurį aš renku į savo skrynelę – nesifokusuoju tiek daug į šalį, iš kurios repertuaras kilęs. Ko prašo teatrai, tą stengiuosi ir dainuoti.
— Jūsų vardas dažniau girdimas Europoje nei Lietuvoje, todėl norisi susipažinti iš arčiau. Papasakokite, kaip pradėjote savo muzikinį kelią?
— Mano muzikinis kelias buvo labai paprastas. Penkerių metų tėveliai nuvedė į M.K.Čiurlionio menų mokyklą, kurioje baigiau dirigavimo specialybę, toliau studijavau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir baigiau choro dirigavimo magistrą.
Mano mylimas profesorius Povilas Gylys išsiuntė mane metams studijuoti į Vokietiją ir jau bebaigdama stažuotę supratau, kad dirigentės specialybė nėra palankiausia moteriai. Vis dėlto norėjau toliau likti muzikoje. Didžiąją savo studijų dalį dainavau choruose: iš pradžių „Aidija“, vėliau – „Jauna muzika“. Todėl man atrodė, kad jeigu nediriguosiu, tai bent jau pabandysiu dainuoti, man tai buvo artimiausias žingsnis.
Įstojau į Leipcigo Felixo Mendelssohno muzikos akademiją, vokalo specialybę. Iš pradžių tikėjausi, kad galėsiu peršokti kelis kursus, bet, deja, man teko pradėti nuo pradžių ir Vokietijoje studijavau dainavimą gerus devynerius metus. Tiesa, jau nuo trečio-ketvirto kurso pradėjau dirbti teatruose – prasidėjo pirmieji vaidmenys, stažuotės, pirmieji uždaviniai. Kaip solistė bandžiau įsitvirtinti jau Vokietijoje.
— Kur pradėjote dainininkės karjerą? Kaip toliau klostėsi jūsų profesinis kelias?
— Savo karjerą pradėjau Berlyno komiškojoje operoje. Buvau laimėjusi konkursą ir dirbau su Kirillu Petrenka – dabar jis yra Berlyno filharmonijos meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas. Tuomet atlikau Cerlinos vaidmenį jo diriguojamoje Wolfgango A.Mozarto operoje „Don Žuanas“.
Vėliau svajojau iš karto papulti į trupę ir taip atsidūriau Desau teatre – tai gana didelis teatras, ir nors jame išbuvau tiktai metus, dirbau su labai žymiais režisieriais. Vėliau penkerius metus dirbau Leipcigo teatro trupėje, kurioje dainuodavau po devynis-dešimt vaidmenų per metus ir taip susikroviau didelį repertuaro kraitį, įgijau vertingos patirties.
Prasidėjus kovido pandemijai, nusprendžiau grįžti į teatro trupę ir dirbau Manheimo nacionaliniame teatre. Ten užtrukau pusantrų metų, bet šis teatras man suteikė didelę galimybę pakeisti repertuarą ir pereiti į sudėtingesnius vaidmenis, tokius kaip Tatjana P.Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“ ir Madam Baterflai to paties pavadinimo G.Verdi operoje.
Manheimo teatras pirmasis man pasiūlė vaidmenį R.Wagnerio operoje – tai buvo Zyglinda operoje „Valkirija“, kurią išmokau per dvidešimt dienų. Iš pradžių maniau, kad man šito visiškai nereikia, bet tai pasirodė didelis šansas – R.Wagneris man padėkojo ir suteikė galimybių dirbti kituose teatruose dainuojant jau R.Wagnerio repertuarą.
— O kur šiuo metu esate įsikūrusi ir dirbate?
— Esu įsikūrusi Leipcigo mieste – kur studijavau, ten ir likau. Atvykau 2000-aisiais metais, tad šiandien jau yra mano dvidešimt šeštieji metai šiame mieste. Dirbu visur, kur teatrai mane kviečia ir suteikia galimybę, mielai keliauju, bet Leipcigui likau ištikima – mano namai liko čia.
— Kokie pasirodymai šiemet jums bus svarbiausi?
— Pirmas didelis šių metų blokas – net aštuoni spektakliai – buvo būtent Elza Hanoverio valstybinėje operoje. Šiuo metu ruošiu Sentą R.Wagnerio operoje „Skrajojantis olandas“. Tai naujas ir labai sudėtingas vaidmuo, kurio repeticijas pradedu kovo 9-ąją, o premjera bus balandžio 25 d. Chemnico mieste. Po to jau yra suplanuotas G.Verdi „Kaukių balius“, kurio repeticijas pradėsime birželį, o rugsėjo pabaigoje lauks premjera. Tad turėsiu šiek tiek atostogų ir vėliau prasidės intensyvus darbas.
— Galbūt yra planų dainuoti ir Lietuvoje?
— Mielai sugrįžčiau į Lietuvą. Jeigu pasitaikys galimybė, tą pačią sekundę važiuosiu. Norėčiau ir Lietuvoje įsikurti bei padainuoti kai kuriuos vaidmenis. Būčiau labai dėkinga, jeigu mano karjeroje atsivertų ir ši galimybė.
— Ką mėgstate veikti laisvalaikiu, kai nesiruošiate operų pastatymams?
— Tiesiog gyventi. Manau, kad mano gyvenimo esmė yra gyvenimas už operų. Nuo pat pirmų savo darbo dienų turėjau nuostatą, kad vos tik uždarau teatro duris, prasideda gyvenimas.
Visą gyvenimą turėjau didelį šunį, šiuo metu irgi turiu kalytę Holi, su kuria mes kiekvieną dieną einame po dešimt kilometrų. Turiu prisipažinti, kad tai vienas iš didžiausių mano džiaugsmų, kurio net negaliu paaiškinti: susilieti su gamta, būti miške, klausyti paukščių, žiūrėti į upę, džiaugtis, kaip mano šuo irgi džiaugiasi.
Leipcigas turi penkis netikrus ežerus – tai anksčiau buvusios anglių kasyklos, kurios vėliau buvo paverstos didžiuliais vandens telkiniais. Jie, beje, yra labai švarūs, nes anglis oksiduoja vandenį, dėl to kiekvieną dieną džiaugiuosi galėdama nuvažiuoti prie ežero ir maudytis – vasarą tai darau ryte ir vakare. Vanduo atlaisvina mano mintis, gamta atpalaiduoja mąstymą – tiesiog tai kita opera, kurioje labai mielai praleidžiu savo laiką ir gėriuosi būdama kartu su gamta – šis ryšys man yra ypatingai svarbus.
— Kokia muzika skamba jūsų namuose?
— Turbūt meluočiau, jeigu pasakyčiau, kad mano namuose neskamba klasikinė muzika. Jos, aišku, vengiu, nes klasikinė muzika mane labai įtempia – tada klausausi atlikimo, gerai ar blogai, ką parašė kompozitorius arba bandau spėti, lyg būčiau egzamine, koks kompozitorius ar kokia simfonijos dalis skamba.
Bet dažniausiai klausausi džiazo – būtent laisvė muzikoje, nestandartinis mąstymas yra tai, kas mane labai įkvepia. Kad ir kur būčiau, bet kuriame pasaulio kampe, netgi Pietų Korėjoje, klausausi MDR Kultūros radijo, kuris miksuoja įvairią muziką. Man patinka, kai yra muzikos įvairovė – italų, prancūzų muzika, tai, kas Vokietijoje skamba ne taip dažnai.
Neklausau jokio mainstream’o. Mėgstu popmuziką, jeigu ji yra gera. Vis dėlto mane ypač žavi nestandartinė muzikos pasiūla – iš kitų valstybių, kita kalba. Daugiausia dievinu džiazą, šiltus, malonius balsus.
Beje, labai dažnai klausausi balso – tai man lyg atveria sielą. Manau, kad balsas yra vienas iš intymiausių instrumentų ir jis mane atpalaiduoja taip pat kaip gamta.
Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro gimtadienio koncertas, kuriame skambės R.Wagnerio opera „Lohengrinas“ su V.Kaminskaite, įvyks 2026 m. vasario 14 d. 17 val. LVSO koncertų salėje. 16.00–16.45 val. vyks Julijaus Grickevičiaus paskaita prieš koncertą. Orkestro generaliniai rėmėjai – „Norfa“ ir „Embank“, mecenatas – advokatų kontora „Cobalt“.