Padėti LNOBT trupei iš Miuncheno atvyko choreografo asistentas Patrickas Teschneris, kuris sutiko pasidalinti, kodėl žiūrovai neabejingi šiam spektakliui.
– Kodėl žiūrovams svarbu pamatyti šį spektaklį?
– Manau, kad M. Goecke yra vienas įdomiausių šiuolaikinių choreografų, o jo meninis lygis šiuo metu – vienas aukščiausių. Todėl itin reikšminga, kad LNOBT savo repertuare turi tokį baletą kaip „La strada“. Tai – ypatingas kūrinys, kuris buvo sukurtas specialiai Miuncheno scenai. Ten jį rodėme beveik šešis sezonus, tačiau dabar mūsų repertuare jo nebėra. Iš tiesų Vilnius yra vienintelė trupė pasaulyje, šiuo metu rodanti šį spektaklį.
Pilnos apimties M. Goecke‘s baletas yra retenybė. Pasaulyje dažniau pristatomi trumpesni, maždaug 20 minučių trukmės jo darbai. Todėl viso vakaro baletas – išskirtinis įvykis. Galite pagrįstai didžiuotis turėdami tokį spektaklį savo repertuare. „La strada“ užima ypatingą vietą M. Goecke‘s kūryboje. Šiame darbe jis išbandė naujas menines kryptis, o pats spektaklis pasižymi stipria dramaturgija. Jame aiškiai jaučiama Federico Fellini filmo įtaka, tačiau choreografas perėmė ne siužetą pažodžiui, o neorealizmo atmosferą – XX a. 5–6 dešimtmečių Italijos kino estetiką.
Šiame kūrinyje telpa viskas: meilė ir neapykanta, gyvenimas ir mirtis. Tai išbaigtas, savitas pasaulis, kurį choreografas sukūrė scenoje. Neabejotinai verta jį pamatyti, ypač todėl, kad šiuo metu tai vienintelė vieta pasaulyje, kur šis spektaklis rodomas.
– Kodėl jums asmeniškai svarbu dirbti su šiuo kūriniu?
– Turiu ypatingą ryšį su Marco – pažįstu jį jau daugelį metų ir gerai suprantu jo kūrybą. Miunchene dalyvavome trijuose jo pastatymuose, kuriuose dirbau kaip asistentas. Mus sieja ilga bendradarbiavimo istorija, todėl šis projektas man itin svarbus.
Su „La strada“ mane sieja ypač artimas ryšys, nes šį kūrinį kūrėme kartu. Buvau Marco asistentas statant šį baletą, ir tai buvo labai intensyvus, kūrybiškai stiprus procesas. Spektaklį ryškiai įkvėpė F. Fellini kūryba ir itališka estetika. Tuo metu trupėje šoko daug italų šokėjų, o ir mano žmona yra italė, todėl Italija man – tarsi antroji tėvynė.
Dėl šių priežasčių jaučiu artimą ryšį su „La strada“ – ne tik su M. Goecke‘s kūryba, bet ir su F. Fellini bei su tuo savitu, poetišku pasauliu, kuris šiame spektaklyje atgyja scenoje.
– Kalbant apie skirtingas šalis ir kultūras, kuriose buvo kuriamas šis spektaklis – ar yra skirtumų tarp to, ką matė Miuncheno publika, ir to, ką gali pamatyti Lietuvos žiūrovai?
– Man visada labai įdomu, kai kita trupė, nesvarbu kur, stato kūrinį, kuris buvo sukurtas konkrečiai vietai. Tokiu atveju neišvengiamai atsiranda naujų ypatybių, nes skiriasi šokėjai, teatras, kūrybinė aplinka, iš esmės – viskas. Tai įneša naujų spalvų ir suteikia kūriniui kitokį atspalvį.
Šokėjai turi įžengti į pasaulį, kuris galbūt iš pradžių nėra jų, tačiau būtent tai ir daro procesą kūrybišką: kiekvienas atsineša savo patirtį, savo jausenas, savo spalvą. Todėl spektaklis natūraliai skiriasi nuo ankstesnės versijos. Ir tas skirtumas gali būti labai gražus bei ypatingas.
Jis neturi būti toks, koks buvo Miunchene – ir neturėtų būti. Jis turi būti kitoks, praturtintas naujais ypatumais ir naujomis spalvomis. Premjera buvo labai sėkminga, o dabar, manau, trupė jau žengia toliau, nes kūrinys tarsi „įsirašė“ į jų kūnus. Iš naujo rodomas spektaklis įgyja papildomo gylio ir pakyla į kitą meninį lygį.
– Kas pasikeitė nuo premjeros iki dabar, kai grįžote padirbėti su šiuo pastatymu?
– Kūnas prisimena. Net jei pradžioje tenka sąmoningai atkurti detales, jos vis tiek išlieka kūno atmintyje. Sugrįžus prie kūrinio, automatiškai atsiduri jau kitoje būsenoje nei pirminiame kūrybos ar repeticijų etape.
Žinoma, atsiranda naujų šokėjų, ir mano užduotis yra padėti jiems pasiekti tą patį meninį lygį, organiškai įsilieti į spektaklio pasaulį. Tačiau apskritai kūrinys pakyla į aukštesnį lygmenį, nes jis jau yra išgyventas: repetuotas, atliktas su orkestru, patirtas scenoje. Net jei praėjo nemažai laiko, kūnas vis tiek prisimena.
– Kaip ir minėjote, spektaklyje nagrinėjamos tokios temos, kaip meilė, pyktis, vienatvė, net mirtis. Kaip mūsų šokėjai interpretavo šias temas?
– Puikiai, fantastiškai. Kiekvienas žmogus turi asmeninę patirtį, susijusią su šiomis archajiškomis temomis: meile, mirtimi, vienatve, neapykanta, pavydu. Todėl ir santykis su jomis kiekvienam yra skirtingas, o sceninis rezultatas – labai individualus.
Tai viena iš Marco kūrybos išskirtinumų – jis dirba itin individualiai, jam svarbus kiekvienas šokėjas ir tai, ką jis gali atskleisti. Kiekvienas artistas turi galimybę scenoje atsiskleisti, parodyti savo vidinį pasaulį ir asmeninį santykį su kūrinio temomis.
– Kalbant apie premjerą – ar pastebėjote skirtumų tarp Lietuvos ir Miuncheno publikos reakcijų?
– Čia buvau maloniai nustebintas – publika reagavo labai entuziastingai. Tikėjausi kiek santūresnės reakcijos, tačiau ji buvo šilta. Didelį vaidmenį šiame spektaklyje atlieka ir muzika. Nino Rotos partitūra yra stipri, emocionali, paveiki. Turite puikų orkestrą, o gyvai atliekama muzika paliečia kiekvieną – nesvarbu, ar jis kilęs iš šiaurės, ar iš pietų.
Miunchene šis spektaklis buvo tapęs savotišku kultiniu reiškiniu. Marco turi ypatingą ryšį su šiuo miestu – jis mėgsta trupę, teatrą, kūrybinę aplinką. Visi pasirodymai ten būdavo išparduoti. Tačiau reakcija čia taip pat buvo didelė sėkmė.
– Ar žiūrovams reikia iš anksto pasiruošti – galbūt pažiūrėti filmą ar atkreipti dėmesį į tam tikras detales?
– Jokių „namų darbų“ atlikti nereikia. Marco nepasakoja filmo istorijos pažodžiui. Tai veikiau laisva nuoroda ar įkvėpimo šaltinis. Spektaklis turi siužetinę liniją, tačiau ji interpretuojama kur kas laisviau nei kine.
Jei esate matę filmą „La strada“, galbūt į spektaklį žvelgsite iš kitos perspektyvos, tačiau tai tikrai nėra būtina sąlyga. Priešingai – Marco netgi labiau patiktų, jei žiūrovas ateitų nieko iš anksto nežinodamas, atviras įspūdžiui ir asmeninei patirčiai.
Asmeniškai man patinka prieš spektaklį šiek tiek pasidomėti kontekstu, muzika ar kūrybine idėja, tačiau tai labai individualu ir kiekvienas gali pasirinkti savo būdą patirti šį kūrinį.
– Kokius keitimus padarėte spektaklyje?
– Ši versija šiek tiek skiriasi, nes skiriasi ir šokėjai. Jau premjeros metu buvo tam tikrų pakeitimų, lyginant su Miuncheno pastatymu. Marco labai svarbu, kad kiekvienas šokėjas galėtų atsiskleisti geriausiai, todėl kai kurie sprendimai koreguojami atsižvelgiant į individualybes.
Pats baletas iš esmės išlieka toks pat. Vienas ryškesnių skirtumų – čia yra pertrauka, nors originaliai spektaklis rodomas be jos. Tai prisitaikymas prie teatro tradicijų. Tai – Vilniaus versija, sukurta LNOBT baleto šokėjams. Ir tai yra didžiausia jos vertė, nes ji neturi būti tokia pati – ji turi būti savita.
Baleto „La strada“ spektaklius LNOBT scenoje galima išvysti vasario 19–21 dienomis.