Šįsyk pakartojimas bus. Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui (LVSO) paskelbus apie R.Wagnerio veikalų ciklą, tapo aišku: laukia didžiulis ir ambicingas projektas, truksiantis ne vienerius metus.
Tad natūralu, jog tokios užduoties ėmėsi būtent LVSO ir dirigentas Gintaras Rinkevičius, pasižymintys ciklišku mąstymu ir valdantys mastelį.
Didieji vėlyvųjų romantikų simfoniniai ciklai bei patirtis atliekant operas LVSO koncertų salėje kryptingai vedė prie Lietuvoje vangokai statomų ir atliekamų R.Wagnerio kūrinių pasaulio.
Jaudino vaizduotę
Ciklo pradžiai pasirinktas „Lohengrinas“ jungia romantinės operos bruožus ir vėliau R.Wagnerio išplėtotą muzikinės dramos stilių. Šis veikalas pristatė kompozitoriaus genialumą plačiajam pasauliui, jaudino amžininkų ir šiuolaikinės publikos vaizduotę, net tapo režimų įrankiu, buvo traktuotas kaip pasaka, psichologinė studija ir politinis veikalas. Nebūtų R.Wagneris.
Lietuviškoji R.Wagnerio pastatymų istorija nėra gausi: „Lohengrinas“ nuo 1926 m., kai pirmą kartą buvo parodytas Valstybės teatre, lieka labiausiai atpažįstamu kompozitoriaus veikalu.
Vis dėlto koncertinis operos atlikimas tik iš pirmo žvilgsnio atrodo paprastesnis sprendimas negu spektaklis tam skirtoje scenoje.
Nuo pirmųjų garsų klausytojai pateko į kūrybinę laboratoriją: orkestro nedengė, neprigesino ir neslopino orkestro duobė, solistai negalėjo atsitraukti už personažo. Tad čia daug rizikos. Nors kompozitorius labai mėgstamas, tačiau netobulai atliekamas daugiavalandinis jo kūrinys galėjo skaudžiai prailgti. Laimei, nutiko priešingai.
Atradimų vakaras
Po dešimtmečio Lietuvos scenoje pasirodžiusi ir Elzos vaidmenį atlikusi Viktorija Kaminskaitė tarsi iš naujo prisistatė mūsų publikai ir tapo džiugiu atradimu! Jos pirmasis monologas „Einsam in trŽben Tagen“ buvo labiau įtemptas ir santūrus nei sapniškas, tačiau vėliau ji skambėjo niuansuotai, įtaigiai perteikdama Elzos virsmą iš naivuolės į tragediją išgyvenančią veikėją.
Du dešimtmečius Vokietijos teatruose dainuojanti ir kryptingai R.Wagnerio kūrybą studijuojanti V.Kaminskaitė pernai rudenį debiutavo su „Lohengrinu“ Hanoverio teatre, o aštuoni spektakliai buvo palydėti teigiamais kritikų atsiliepimais.
Mecosopranas Martina Dike ir bosas baritonas Oliveris Zwargas buvo vienas kito verti piktadariai. Patyrę vokiško repertuaro atlikėjai be didesnio vargo susitvarkė su LVSO salės akustika. M.Dike tamsus tembras, vokalo charakteris, puiki artikuliacija sukūrė įtaigią Ortrūdą, balsu atskleidusią ryškius klastos atspalvius. Taip pat galima apibūdinti ir gruboko tembro, intensyvų O.Zwargo Frydrichą iš Telramundo. Tadas Girininkas Karalių Heindrichą ir Žilvinas Steponas Miškinis Karaliaus šauklį atliko išties užtikrintai. Beje, šį vaidmenį Miškinis dainuoja ir Diuseldorfo „Deutsche Oper am Rhein“.
R.Wagnerio repertuarą puikiai išmanantys solistai ypač palaikė Gralio riterį įkūnijusį Edgarą Montvidą, kurio debiutas ir tapo svarbiausiu vakaro akcentu.
E.Montvido kelionė į Lohengrino vaidmenį ir į R.Wagnerio kūrybą anksčiau privertė kilstelėti abu antakius. Klausiausi jo vagneriško debiuto – Eriko vaidmens „Skrajojančiame Olande“ kartu su „Opera North“ trupe, tuomet jo itališkos tradicijos tonas „The Guardian“ buvo įvertintas kaip privalumas.
Lohengrino vaidmuo – visiškai kita lyga, kompleksiškesnis visomis prasmėmis, kadangi tenoras turi suderinti kelias, regis, priešingas, savybes – lyrinį jautrumą, didvyrišką jėgą bei ištvermę ir balsu skleisti sidabrišką šviesą.
Galima daug kalbėti apie vagneriškų tenorų raidą, dar daugiau apie sidabrišką šviesą, keliamus lūkesčius Lohengrino atlikėjams, tačiau pats pirmenybę teikčiau E.Montvido variantui, kuris šiuosyk buvo įdomesnis už tipiškus pavyzdžius, šiandien sutinkamus operinėje erdvėje, neretai išmaišiusius R.Wagnerio repertuarą skersai išilgai ir šviesą keičiančius paprasčiausia jėga.
E.Montvido patirtų įtakų įvairovė ir iki tol atliktas repertuaras Lohengrino vaidmenį tik praturtino ir pateisino itališkiausios R.Wagnerio operos vardą. Ir jis tapo reikalinga ir ryškia atsvara bosų ir baritonų sklidinoje salėje.
Nuo pat pasirodymo ir pirmos atsisveikinimo su gulbe eilutės („Nun sei bedankt, mein lieber Schwan!“) E.Montvidas apibrėžė savo garso balanso taisykles, kurių orkestras ir maestro laikėsi per visą koncertą.
Šį vaidmenį E.Montvidas parengė su jam būdingu kruopštumu bei detalumu ir išmintingai paskirstė jėgas. Po visko, ką teko patirti per pirmuosius du veiksmus, E.Montvidas vis tiek užaugino dramatinį operos centrą, Gralio naratyvą (“In fernem Land...“) III veiksmo pabaigoje. Į balkoną perkelti solistai ir arčiau orkestro patrauktas choras sukūrė išties magišką skambesį, tačiau toks sprendimas pasiteisino ne visiems solistams ir ne visose scenose, dalis niuansų taip ir liko nepasiekę tikslo, pakibę tarp žiūrovų salėje ir balkono.
Tiesa, nežinia, kur ir kada vėl išgirsime E.Montvido atliekamą Lohengriną. Pats dainininkas sakė, kad tai finalinė stotelė šiame repertuare, tačiau galbūt jis pasirodys chronologiškai priešingoje R.Wagnerio kūrybos pusėje, t. y. dramoje „Parsifalis“ apie Lohengrino tėvą? Kartais idėjas tereikia įvardinti garsiai, o Parsifalio vardas jau ištartas šeštadienio vakarą, tame pačiame Gralio pasakojime. Tiesa, veikėjo partija, kurio vardu pavadinta visa opera, tesudaro 15 minučių, tačiau jo šlovė nemari.
Skambesys – tikslus
G.Rinkevičiaus diriguojamas LVSO, per šimtas Kauno valstybinio ir „Vilniaus“ choro atlikėjų buvo visa ko pagrindas. Jų skambesys nekėlė klausimų, išliko tikslus ir įtaigus, vientisas ir sodrus per visą spektaklį. Pažymėtina puikiai koordinuota orkestrinė „Ryto daina“ („Morgenlied“) III veiksme ir itin sklandūs, besiūliai perėjimai tarp scenų. Maestro interpretacija išsiskyrė aiškia dramaturgine linija, jis liko jautrus solistams, tačiau visiškai nesikuklino veiksmų kulminacijose, kurios žiūrovus prie kėdžių prispaudė visa jėga.
Vakaro vedėja Laūra Karnavičiūtė pristatydama finalinį operos veiksmą priminė: Lohengrino išvykimas perteikiamas skaudžia atsisveikinimo scena, o Elza galop suvokia, kad abejonės sunaikino tai, ką jau buvo išgelbėjęs tikėjimas. Būtent tikėjimą šiais sudėtingais laikais reikia labiausiai puoselėti.