– Žiemos ir pavasario sandūros savaitgalį vyko Vilniaus knygų mugė, o jūsų naujasis spektaklis įkvėptas danų literatūros klasikės T.Ditlevsen romano. Kiek jums svarbi literatūra?
– Statant spektaklį kitos literatūros (išskyrus T.Ditlevsen. – Red.) skaitymas sustoja – galbūt iš baimės dar labiau sujaukti galvą. Galiu pasidalyti keliais autoriais, kurie man įsiminė. Man patinka Alessandro Baricco, Hermannas Hesse, Dino Buzzati. Šiuo metu, nors ir lėtai, pažindinuosi su Georgi Gospodinovo kūryba.
Man taip pat artimos Hanocho Levino ir Jono Fosse’s pjesės. Laukiu, kada galėsiu susipažinti ir su J.Fosse’s romanais, ypač „Septologija“. O paskutinė literatūrinė atgaiva buvo Gintaro Grajausko poezijos rinkinys „Vandens skonis“. Knygos man ypač svarbios tuomet, kai tikrovė tampa per pilka. Jos atsiranda tada, kai norisi pažvelgti į kasdienybę dar neatrastu rakursu.
– O kokią reikšmę turi kitos meno formos – muzika, kinas, dailė?
– Statant spektaklį kartais atrodo, kad ištrūkti pakūrenti laužą yra svarbiau, nei nueiti į parodą ar koncertą. Tačiau tuo metu, kai nestatau spektaklio, tai tampa gyvybiškai svarbu, nes galiausiai režisūros mene kitos meno formos vis tiek turi savo vietą.
– Kuo jus patraukė būtent T.Ditlevsen kūryba?
– Įspūdingiausias jos kūrinių bruožas man – niekuo nedangstomas, net drastiškas atvirumas, su kuriuo rašoma apie savo patirtį. O jos gausu ir ji gniuždanti: psichologinės vaikystės traumos, ilgametės priklausomybės ir kova su jomis, nelaimingos santuokos, taip pat nesėkmingas jos, kaip kūrėjos, pripažinimo siekis… Ši rašytoja gyvenimą baigė savižudybe.
Tad nors „Veidai“ ir „Kopenhagos trilogija“ yra atskiri kūriniai, kaip autorės biografijos šaltiniai jie man tapo neatsiejami. Tiesa, skaitydamas juos viliesi, kad tekste bus pasiektas koks nors išrišimas, atsiras kokia nors ypatinga tos kančios prasmė. Bet įžvelgti ką nors panašaus labai sunku. Todėl spektakliui „Trukdis“ romanas „Veidai“ tampa lyg atspirties tašku – T.Ditlevsen romano temas siekiame atskleisti per kūrybinio proceso metu sukurtas naujas situacijas, iš kurių ir konstruojamas spektaklis.
– „Trukdžio“ premjera jau visai netrukus. Koks tas paskutinis etapas prieš žiūrovams pirmąsyk išvystant naujausią jūsų darbą?
– Kiekviena diena atneša tam tikrų niuansų, pokyčių, atradimų. Turbūt tai ir yra gyvybės ženklai. Procesas vingiuotas, kartais nenuspėjamas. Galiausiai viena yra sumąstyti, o visai kas kita – pagauti momentus, kurie veikia.
Dažnai nutinka, kad sumąstyti sprendimai nepasiteisina. Turbūt todėl, kad jie yra išmąstyti. Atrodo, kad scenoje veikia šiek tiek kitokie pastabumo dėsniai. Todėl norisi mokytis pastebėti tai, kas vyksta prieš tavo akis, o ne tik tai, ką susikuri mintyse.
– Ar kiekvieno spektaklio kūrybinis procesas jums panašus, o gal atvirkščiai – kiekvienąsyk vis kitaip?
– Jei procesas tampa pernelyg panašus į praėjusį, tai kelia tam tikrą įtarimą. Žinoma, yra tam tikrų panašumų. Galbūt juos sieja tai, kad man iš pradžių reikia nuvarginti protą – tik tada prasideda režisūra. Tokį dėsnį esu pastebėjęs. Išskyrus šį dėsnį, procesai dažniausiai būna skirtingi.
– Kaip, kuriant spektaklį, mezgasi, kinta jūsų kaip režisieriaus ryšys su komanda, ypač su aktoriais?
– Ryšį su komanda tikriausiai reikėtų apibūdinti kartu su jais. Tačiau man visuomet smalsu, nors ir nuotrupomis, pažinti dar nepažįstamus žmones. Galiausiai kiekviename jų galiu rasti dalį savęs.
O santykis su aktoriais, žinoma, ypatingas – jie man yra spektaklio ašis, būtent jiems spektaklis atiduodamas, kad „išneštų“ jį sceną, kad per juos šis kūrinys gyventų.
– Spektakliui „Trukdis“ pagrindinio vaidmens įkūnytoja pasirinkai Dovilę Šilkaitytę. Kodėl būtent ji, gal itin įsiminei šią aktorę kuriuose nors matytuose kitų režisierių darbuose?
– Perskaičiau kūrinį, užsimerkiau ir prieš akis pamačiau Dovilę. Tuomet pasiūliau jai susitikti pasikalbėti ir nuo tos akimirkos jaučiausi laimingesnis. Pasirinkimas buvo intuityvus. Daugiausia Dovilę esu matęs Jaunimo teatro spektakliuose.
Dovilė yra be galo palaikanti aktorė. Galiausiai juk lengva skeptiškai žiūrėti į jauną režisierių, o su Dovile atrodo, kad galiu išbandyti net keisčiausius, mažiausiai aiškius, kreivus sprendimus be papildomo spaudimo.
– Ar režisieriai gebėtų pasakyti kūrybiniam procesui „čia ir stabdom“, jei to neprimestų premjeros data?
– Tikiu, kad retas gali pasakyti, jog padarė viską, ką norėjo. Sustabdyti tikriausiai sugebėčiau, bet dėl visai kitokių priežasčių. Būtų be galo įdomu pamatyti spektaklį, kurį kas nors būtų statęs dvidešimt metų. Galiausiai teatras yra be galo gyvas menas. Kartais nutinka, kad savaitės įvykiai – tiek išoriniai, tiek vidiniai – gali pasiūlyti visai kitokią spektaklio išraišką. Todėl spektaklis, atrodo, negali turėti galutinės pabaigos.
Susiję straipsniai
– Jums 25-eri, o režisuotų spektaklių bagažas nemenkas, pernai pelnėte ir Auksinį scenos kryžių. Kiek reikšmingi tokie įvertinimai – ar jie padeda, o gal kaskart pradedi nuo pradžių?
– Gera gauti įvertinimą – tarsi kažkas paliudija, kad galbūt eini teisinga kryptimi. Bet galiausiai tai kūryboje mažai ką keičia. Lengviau tikrai netampa. Jei nesu pavargęs, kiekvieną kartą bandau pradėti nuo pradžių. Ir jausmas gana panašus – tarsi vėl būčiau pirmame kurse ir galvočiau pirmuosius etiudus. Man atrodo, sveika pradėti visai nuo pradžių. Žinoma, tai ne visada pavyksta, nes toks pasirinkimas turi savo kainą.
– Kokios jums paprastai būna paskutinės dienos prieš premjerą, kaip tvarkotės su jauduliu?
– Neįtikėtinai sunkios. Tame sunkume irgi yra grožio. Galiausiai esi kovoje: ar jaudulys įveiks tave, ar tu – jaudulį.
– Kaip manote, ką iš „Trukdžio“ išsineš skirtingų kartų žiūrovai? O gal net neverta skirstyti pagal kartas?
– Deja, nenutuokiu. Tikiuosi, kad pasiūlytas veiksmas kvies, nepaisant kartos, ieškoti ir atrasti prasmes – tiek tas, kurias siūlau aš, tiek tas, kurias susikuria pats žiūrovas. Galbūt man atrodo, kad spektaklis bus aktualesnis jaunesnei kartai. O jeigu pasirodys, kad yra kitaip, tikrai nėra dėl ko liūdėti.
– Kaip jaučiatės pirmąsyk statydamas spektaklį Vilniaus mažajame teatre? Ką šis teatras jums reiškia?
– Dar studijų metais man labai patiko šio teatro scena. Tikriausiai stipriausiai įsiminė Vilniaus mažajame teatre rodomas „Dėdė Vania“, kuris prisidėjo prie mano šio teatro įvaizdžio susiformavimo.
Vieno jausmo negalėčiau įvardyti, tačiau jaučiu, kad šiam teatrui tikrai rūpi būsimas darbas. Paprastas pavyzdys: nugirdau, kad negalima per dažnai nuleisti ir pakelti priekinės scenos uždangos. Todėl po keleto tokių prašymų paklausiau, kiek dar kartų galime ją pakelti. Iš scenos gilumos išgirdau balsą: „Tiek, kiek reikės.“ Todėl jaučiu daug palaikymo ir pagalbos sprendžiant problemas.