– Kalbamės prabėgus šiek tiek laiko po įspūdingos Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro (LVSO) gimtadienio šventės, jums joje atlikus Lohengrino vaidmenį Richardo Wagnerio operos koncertiniame variante. Nemaniau, kad eisite R.Wagnerio sunkiosios artilerijos kryptimi, bet po pergalingo Giacomo Puccini „Toskos“ atlikimo pernykščiame Pažaislio festivalyje nebesistebėsiu, kad ir ką sumanytumėte. Jūsų meistriškumas stulbina. R.Wagnerio muzika turi tam tikro prieštaringumo: Lohengrinas yra romantiškas, dieviškai skaidrus, lyrinis personažas, tačiau jam reikia sunkesnės svorio kategorijos tenoro nei lyrinis. Kokios paties mintys pasinėrus į R.Wagnerio muziką? Ar tai buvo labiau nuotykis ir iššūkis, ar galbūt naujo kelio pradžia?
– Nesu avantiūristas, kai kalbame apie vaidmenis. Kiekvienas yra kruopščiai apgalvotas ir jo atlikimo laikas suplanuotas. Kad padainuočiau Kavaradosį („Toska“), turėjau sudainuoti ne vieną vaidmenį, vedantį jo link. Tą patį galiu pasakyti ir apie Lohengriną. Jaučiau, kad atėjo jam laikas. Esu tinkamo amžiaus, pasiekęs reikiamą brandą, sukaupęs nemažą patirtį.
Džiaugiuosi, kad mano balsas vystosi, auga, leidžia man dainuoti vaidmenis, apie kuriuos anksčiau net nesvajojau. Vadinasi, einu tinkama linkme.
Kita vertus, daugelis sunkiasvorių vaidmenų tokie išties nėra. Taip, reikalinga atitinkama balso emisija, ištvermė, tiesiog protas, kad juos sudainuotum. Tačiau daugelis jų taip pat apaugę tam tikrais stereotipais, kaip antai vagneriniai tenorai neva turi būti dideli (tiek liemens apimtimi, tiek balsu). Manau, kad dainuoti reikia savo balsu, kaip mantrą visuomet sau kartoju: nespausk, nespausk… Svarbu teisinga stilistika, technika, muzikalumas.
– Jau esu anksčiau uždavus šį klausimą, bet jis nuolat aktualus. Kur dabar jus veda balsas, prisimenant sparnuotą Violetos Urmanos frazę, kad ji tiesiog stengiasi įsiklausyti, kur veda jos balsas?
– Čia svarbi ir intuicija, ir šaltas protas. Jei sudainavau Eriką („Skrajojantis olandas“) ir Lohengriną, dar nereiškia, kad imsiuosi Tristano („Tristanas ir Izolda“). Reikia pasverti savo galimybes ir būti sveikai savikritiškam. Gyvenimas ir teatrų vadovai dažnai sudėlioja taip, kad dainuoji tam tikrą repertuarą. Savo atveju galiu pasidžiaugti, kad esu dainavęs nuo Claudio Monteverdi iki Albano Bergo, nuo Wolfgango Amadeus Mozarto iki Leošo Janáčeko.
– Pernai buvo sukakčių laikas – Pažaislio festivalio 30-metis ir jūsų paties 50-metis. Skaičiai verčia įsipareigoti kam nors ypatingam. Šiemet galima atsikvėpti ir pasimėgauti eiliniais metais. Dažnai kas nors ypatinga nutinka visai ne tada, kai reikia švęsti sukaktis. Tai kas nutiks šiųmečiame festivalyje? Kokius akcentus sudėliotumėte?
– Jubiliejai praėjo, tačiau ateina naujas sezonas – nauja intriga. Vėl pasiūlysime publikai apsilankyti trijuose didžiuosiuose koncertuose Pažaislio vienuolyno kieme. Trys orkestrai, trys visiškai skirtingos programos!
Festivalio atidarymo koncerte gros Sankt Galeno simfoninis orkestras, diriguojamas Modesto Pitrėno, kuris, beje, atsisveikina su Sankt Galeno teatru kaip meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas (tikiuosi, matysime šį dirigentą Pažaislio festivalyje dažniau nei iki šiol), solistas Martynas Levickis, kuris Lietuvoje turi gausią gerbėjų armiją (tai sakau matydamas bilietų pirkimo tempus). Intriguojančią šio koncerto programą užbaigs Ludwigo van Beethoveno Penktoji, „Likimo“, simfonija.
Antrajame koncerte Kauno miesto simfoninis orkestras kartu su dirigentu Konstantinu Orbelianu bei solistais iš JAV nukels mus į Brodvėjų, kur skambės muzika iš įvairių miuziklų. Bus puiku, o ir seserys vienuolės bus laimingos (ne kartą iš jų esu išgirdęs pageidavimą atlikti „ką nors tokio!“).
Uždarymo koncerte kartu su LVSO, diriguojamu Gintaro Rinkevičiaus, pristatysime Manuelio de Fallos operą „La vida breve“ (liet. „Trumpas gyvenimas“). Turiu pabrėžti, kad šioje operoje pagrindinę Salud partiją atliks pasaulyje pripažintas sopranas iš Gvatelamos Adriana González, su kuria susipažinau ir kartu dainavome Lozanos teatre. Operoje išvysime ir flamenko šokėją!
Rečitalius festivalyje atliks publikos pamėgti pianistai Lukas Geniušas ir Mūza Rubackytė (į jos koncertą, vyksiantį birželio mėnesį, jau parduoti visi bilietai!), jau pažįstami pasaulinio garso atlikėjai baritonas Benjaminas Applas ir pianistas Simonas Lepperis. Į muzikinius piknikus pakvies „Baltos varnos“ ir Chriso Ruebenso bei Mindaugo Stumbro duetas.
Ypač džiaugiuosi galėdamas festivalio svečiams pristatyti amerikiečių kontratenorą Aryeh Nussbaumą Coheną – šis solistas šiuo metu yra ant didelės bangos. Kartu dirbome Ciuricho operoje, išgirdęs jo balsą tuojau pat pakviečiau į festivalį! Koncerte gros Šv.Kristoforo kamerinis orkestras, o diriguos pernai festivalyje sužibėjęs iranietis maestro Hosseinas Pishkaras – taip pat mano kolega ir draugas (susipažinome Kopenhagos operoje).
Susiję straipsniai
Tai tik keletas koncertų, visą turtingą programą galite rasti festivalio svetainėje www.pazaislis.lt.
– Pažaislio festivalio meninę kryptį formuojate nuo 2021 m. Kaip festivalio meno vadovas esate geroje stadijoje: jau įgijote patirties ir dar nepajutote rutinos. Taigi penkmetis. Jūsų atėjimas paskatino programinį atsinaujinimą. Kaip pasikeitė požiūris per tą laiką? Kokį festivalį norėtumėte matyti ateityje?
– Esame festivalis, pristatantis publikai apie 25–30 įvairiausių žanrų muzikos koncertų kasmet. Tai didelis iššūkis. Noriu, kad festivalis būtų ir tramplinu jauniems gabiems lietuviams atlikėjams, kad čia skambėtų specialiai festivaliui parašytų kūrinių premjeros, kad vasarą muzikinis Kauno pulsas pakiltų iki 130!
Esame pačiame Lietuvos centre, jau matau, kad vilniečiai pagaliau suprato, kad Pažaislis nėra taip toli nuo sostinės.
Festivalio programa išsigrynino, erdvės taip pat. Kai ko atsisakėme, kai ką naujo atradome. Be ištikimų senų draugų ir partnerių įgijome ir naujų. Esu anksčiau sakęs, kad norėčiau į festivalį įpūsti skersvėjo, manau, kad man pavyko.
– Kas naujo tarptautinėje operos scenoje, žvelgiant iš solisto perspektyvos? Iš šalies stebint, regis, kad į didžiuosius teatrus plūstelėjo nauja dirigentų karta. Dainininkų konkurencija taip pat milžiniška. Kaip tai veikia muzikos atlikimo, bendradarbiavimo, bendravimo tradicijas?
– Opera, kaip ir apskritai menas, šiuo metu išgyvena ne geriausius laikus. Valstybės investuoja į saugumą, gynybą, o kultūros finansavimas yra stipriai karpomas.
Operos teatrai pristato mažiau premjerų, solistų būrys, kaip teisingai pastebėjote, yra tikrai didelis, kiekvienas ieško sau vietos po saule. Tai nėra lengva, ateitis atrodo miglota. Na, bet Lietuvoje, turiu pasakyti, publikos gausa spektakliuose, koncertuose nuteikia viltingai. Visiems visur pasakoju, kad Lietuvoje išgyvename kultūrinį išsigryninimą, apsivalymą nuo dumblo, nuo pseudoetnokultūros mylėtojų, kuriems etnokultūra – viso labo stikliukas ant stalo ir kokia nedarniai užtraukta užstalės daina.
Vakaruose operos teatrai vis vėliau ir vėliau planuoja savo repertuarą, tik saujelė išrinktųjų solistų žino, ką veiks artimiausius 3–5 metus. Likusieji tokios privilegijos neturi. Nelengva būti laisvu menininku, daugelis jaunų dainininkų užuovėją randa Vokietijos teatruose.
Kita vertus, nauja karta diktuoja ir naujas tendencijas, naujas tradicijas. Turi būti lankstus ir žiūrėti plačiai atmerktomis akimis.
– Pastaruoju metu dažniau jus matome ir girdime Lietuvoje, ir tai išties džiugina. Kita vertus, imatės naujų vaidmenų ir plečiate pasirodymų geografiją. Kokie planai dabar jus labiausiai motyvuoja?
– Jubiliejiniai mano metai dovanojo labai daug debiutų, įdomių susitikimų su senais ir naujais scenos partneriais – vėl dirbau su seru Simonu Rattle‘u, įrašant naują A.Bergo operos „Vocekas“ plokštelę Miunchene, debiutavau Monrealio operoje nauju Lacos vaidmeniu L.Janáčeko operoje „Jenufa“, kurią pastatė pasaulinio garso kino režisierius Atomas Egoyanas, netikėtai debiutavau su Gulbenkiano orkestru koncertuose Lisabonoje. O kur dar minėtieji nauji Kavaradosio ir Lohengrino vaidmenys LVSO salėje!
Dabar ruošiuosi dvigubam debiutui Suomijos nacionalinėje operoje, kurioje dainuosiu Grafo Vodemono vaidmenį Piotro Čaikovskio operoje „Jolanta“. Rudeniop debiutuosiu Berlyno „Deutsche Oper“ teatre Don Chozė vaidmeniu Georges‘o Bizet operoje „Karmen“.
Na ir, žinoma, mintyse jau kristalizuoju 32-ojo Pažaislio muzikos festivalio idėjas.
Didžiausią klasikinės muzikos šventę Lietuvoje – Pažaislio muzikos festivalį – finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Kauno miesto savivaldybė, mecenatas – „YIT Lietuva“.