Šis išskirtinis jaunojo muziko įvertinimas kadaise buvo suteiktas tokioms smuiko žvaigždėms kaip Joshua Bellas ir Hilary Hahn. Prieš koncertą Vilniuje su J. Brownu kalbamės apie nuo vaikystės jį lydinčią meilę smuikui, neeilinės profesijos subtilybes ir artėjantį koncertą Vilniuje.
— Joshua, papasakokite, kaip prasidėjo Jūsų muzikinė kelionė?
— Mano istorija su smuiku prasidėjo labai anksti. Kai gimiau, smuiku jau grojo mano vyresnysis brolis, tad tiesiogine to žodžio prasme nuo pat gimimo augau klausydamasis jo grojimo. Ir, žinoma, norėjau būti kaip jis! Labai anksti paprašiau tėvų smuiko ir pradėjau mokytis griežti labai mažyčiu smuikeliu būdamas vos dvejų. Taigi mano kelionė su šiuo instrumentu jau išties ilga.
— Kas Jus sužavėjo smuiko mene?
— Smuiką reikia laikyti labai arti savęs – arčiau nei daugelį kitų instrumentų, todėl groti juo yra labai intymi patirtis. Be to, smuiko skambesys labai artimas žmogaus balsui, tačiau kartu turi ir daug pranašumų: smuiku galima groti keliais balsais vienu metu, jo diapazonas labai platus, o išgaunamų garsų įvairovė – nepaprastai didelė. Tai labai ypatingas instrumentas, kartu ir be galo sudėtingas, todėl griežti juo niekada nepabosta. Visada jaučiu, kad turiu dar tiek daug išmokti ir tiek daug patobulinti.
— LVSO koncertų salėje atliksite Antoníno Dvořáko Koncertą smuikui. Ar galėtumėte trumpai pristatyti šį kūrinį mūsų skaitytojams?
— A. Dvořáko Koncertas smuikui yra kūrinys su labai aiškia pasakojimo linija: pirmosios dalies drama ir kova yra pasitinkama bei išsprendžiama šilto ir lyriško antrosios dalies skambesio, o trečioji dalis kupina džiaugsmingos šventės ir šokio energijos. Tai iš tiesų malonumą teikiantis kūrinys, kuris išnaudoja visas smuiko akustines ir fizines galimybes.
— Kaip solistui Jums tenka daug keliauti. Ką įdomaus pastebite, koncertuodamas skirtingose koncertų salėse?
— Man labai pasisekė, kad koncertuodamas galėjau aplankyti tiek daug nuostabių vietų. Pavyzdžiui, praėjusiais metais net keturis kartus buvau Azijoje: Kinijoje, Pietų Korėjoje, Taivane ir Japonijoje. Taip pat esu apkeliavęs beveik visą Europą. Labai įdomu stebėti, kaip skirtingose vietose į tuos pačius kūrinius publika reaguoja šiek tiek skirtingai. Tačiau kartu matau ir universalų atsaką į muziką, kurią atliekame – net ten, kur ji nėra taip gerai pažįstama. Manau, tai rodo, kad klasikinėje muzikoje išties yra kažkas ypatingo.
— Jūs grojate Niccolò Amati smuiku, pagamintu XVII a. Kremonoje (Italija). Koks jausmas groti tokiu išskirtiniu instrumentu?
— Manau, dauguma žmonių, pamatę mane su smuiku oro uoste, tikrai neatspėtų, kas tai per instrumentas. Šis smuikas išties nepaprastas, ir man labai pasisekė, kad jau daugiau nei trejus metus galiu juo groti. Tokie ypatingi kelių šimtų metų senumo instrumentai visada leidžia muzikoje atrasti naujų spalvų. Ir visada galima išmokti jais groti dar šiek tiek geriau. Šis procesas labai įdomus: galiu kasdien tyrinėti instrumentą, o kai pradedu groti naują kūrinį, staiga atrandu visai naują garso spalvą ar rezonansą. Iš tiesų man didžiulė garbė griežti šiuo smuiku. Kai kurie žmonės klausia, ar man nebaisu kiekvieną kartą laikyti jį rankose. Pradžioje buvo, bet tas jausmas praėjo po kelių savaičių – laikui bėgant, tiesiog pripranti.
— Dažnai nerimaujama, kad klasikinė muzika į koncertus pritraukia tik vyresnius klausytojus. Kaip Jūs vertinate tokią tendenciją?
— Manau, dalis šios muzikos žavesio yra tai, kad kartais reikia laiko su ja susipažinti ir ją iki galo įvertinti. Vyresni žmonės tam gali skirti daugiau laiko, ir tai puiku. Kalbant apie jaunąją auditoriją, yra daug kompozitorių, kurie rašo tikrai labai emocingą muziką, kuri kalba pati už save. Mano manymu, bet kuris žmogus į ją vienaip ar kitaip sureaguotų. Svarbiausia rasti tą kompozitorių, kuris kalba būtent tau. Todėl savo programose visada stengiuosi įtraukti įvairių autorių kūrinių, kad kiekvienas surastų kažką tinkamo sau. Net labai jaunas žmogus, atradęs „savo“ kompozitorių, per jį gali įžengti į muzikos pasaulį – taip nutiko ir man.
— Kokie kompozitoriai dabar labiausiai Jus įkvepia?
— Šiuo metu mane labiausiai įkvepia Ludwigas van Beethovenas, tačiau mano mėgstamiausias kompozitorius nuolat keičiasi. Manau, kai pirmą kartą patiri tą momentą, kai kūrinys emociškai pagauna, norisi tai patirti vėl ir vėl.
— O kas dar be muzikos daro įtaką Jūsų kūrybai?
— Visų pirma, esu didelis skaitytojas – skaitydamas praleidžiu tikriausiai tiek pat laiko, kiek ir grodamas smuiku. Iš knygų – gerų romanų, poezijos – nuolat semiuosi įkvėpimo. Man atrodo, kad poezija ir muzika turi labai daug bendro – abu šie menai bando pagauti kažką, ko neįmanoma tiksliai apibrėžti žodžiais. Todėl poezija man yra didelis įkvėpimo šaltinis. Taip pat mėgstu ir negrožinę literatūrą – pavyzdžiui, kompozitorių biografijas. Labai patinka skaityti apie tuos kompozitorius, kurių muziką groju, geriau pažinti juos kaip žmones. Tai mano muzikavimui suteikia visiškai naują dimensiją. Taigi pagrindinis mano įkvėpimo šaltinis yra skaitymas. Pasibaigus repeticijoms ir koncertams muzikos klausausi ne taip jau ir daug – per dieną jos ir taip girdžiu pakankamai.
Susiję straipsniai
