LVSO koncertų salės scenoje – monumentalus F. Mendelssohno šedevras „Šlovinimo giesmė“

Pasiturinčioje šeimoje Hamburge gimęs ir užaugęs F. Mendelssohnas nuo pat mažų dienų atsiskleidė kaip vunderkindas. Jam buvo sudarytos visos sąlygos tapti didžiu muzikantu – ir būsimasis kompozitorius jomis visapusiškai pasinaudojo. Faktas, kad F. Mendelssohnas gyveno tokį „lengvą gyvenimą“, kartais lėmė kritiką, esą kompozitorius kūrė „paviršutinišką“ ir „seklią“ muziką, nors iš tiesų būtent optimizmas ir gyvybingumas yra didžiausios jo kūrybos vertybės. „Šlovinimo giesmė“ – vienas iš ryškiausių F. Mendelssohno muzikinės kalbos pavyzdžių: tai kūrinys, perpildytas intensyvumo ir džiaugsmo, bet kartu ir tauraus gylio bei atsidavimo. Kompozitoriaus amžininkas ir kolega Robertas Schumannas rašė: „Ši muzika turi viską, kad padarytų žmones laimingus ir pakylėtų.“

„Šlovinimo giesmė“ buvo sukurta 1840 m. Leipcigo miesto užsakymu, minint Johanneso Gutenbergo spausdinimo mašinos 400 metų jubiliejų. Kūrinio premjera įvyko 1840 m. birželio 25 d. Leipcigo Šv. Tomo bažnyčioje, kurioje daugelį metų muzikos vadovu tarnavo Johannas Sebastianas Bachas. Vis dėlto F. Mendelssohnui būdingas savikritiškumas lėmė jo nepasitenkinimą kūriniu, todėl iki 1840 m. gruodžio 16 d. jis padarė keletą svarbių korekcijų. Pakoreguotą versiją kompozitorius atliko specialiame koncerte, tarp kurio klausytojų buvo ir Saksonijos karalius Friedrichas Augustas II. Po pasirodymo karalius liko toks sužavėtas, jog pakilo pasveikinti F. Mendelssohną – tai itin pradžiugino ne tik patį kompozitorių, bet ir koncerto klausytojus bei atlikėjus. Vėliau, tarsi išreiškiant dėkingumą karaliui, F. Mendelssohnas šį kūrinį dedikavo būtent jam.

„Šlovinimo giesmė“ pagal Biblijos tekstus parašyta neatsitiktinai – būtent J. Gutenbergo atspausdinta lotyniška Biblija 1455 m. tapo pirmąja spausdinta knyga Europoje. Kūriniui parinkti Šv. Rašto tekstai ne tik šlovina Dievą, bet ir simboliškai atskleidžia žmonijos kelią iš tamsos į šviesą, iš nežinomybės į dvasinį nušvitimą. Taip simfonija įgyja gilią filosofinę ir humanistinę prasmę.

F. Mendelssohno „Šlovinimo giesmė“ iš pradžių buvo sukurta kaip simfoninė kantata ir Antrosios simfonijos pavadinimą gavo tik po kompozitoriaus mirties. Ši simfonija – antroji pasaulyje (po Ludwigo van Beethoveno Devintosios simfonijos), į kurios sudėtį buvo įtrauktas choras. Kūrinį sudaro dešimt dalių: pirmoji (savo ruožtu, susidedanti iš dar trijų dalių) – grynai orkestrinė, o likusios devynios parašytos solistams, chorui ir orkestrui. „Šlovinimo giesmė“ alsuoja spalvų įvairove ir atsiskleidžia kaip įspūdinga visuma, kurioje harmoningai susilieja triumfo ir meditacijos akimirkos, dramatiškumas ir subtilumas, didinga simfoninio skambesio jėga bei a cappella choro skaidrumas. 

Po kūrinio premjeros kritikai buvo sugluminti laikmečiui netikėtos simfonijos atlikėjų sudėties ir struktūros, tačiau opusas netruko sulaukti pripažinimo – per septynerius metus nuo kūrinio sukūrimo iki savo mirties F. Mendelssohnas sulaukė net dvidešimt šešių simfoninės kantatos atlikimų. Nenuginčijama, kad atliekant šį kūrinį šiandien, natūralus F. Mendelssohno muzikos grožis ir neprilygstama meistrystė klausytojus palieka be žado ir kviečia tapti įspūdingos kelionės į muzikos didybę liudininkais.