S. Nakariakovas stulbina savo virtuoziškumu, nepaisant to, jis – kuklus muzikantas. Ir nors sako, kad muzika svarbiau nei instrumentas, trimitininkas įsitikinęs – kokybei kompromisų nėra.
S. Nakariakovo susidomėjimas trimitu prasidėjo nuo legendinio trimitininko Timofejaus Dokschitzerio įrašų, kuriuos jam parvežė jo sesuo. „Ji surado du T. Dokschitzerio vinilus: viename buvo Johanno Sebastiano Bacho vargonų preliudai, o kitame – įrašas su pučiamųjų orkestru, „Venecijos karnavalas“, Vassily Brandto koncertiniai kūriniai ir panašiai, – prisimena S. Nakariakovas. – Mane tai visiškai pribloškė, jei galima taip pasakyti, sukrėtė muzikine prasme. Ypač po to, kai paklausiau vieno konkretaus J. S. Bacho Preliudo es-moll. Mane jis tiesiog pravirkdė. Tada supratau – tai mano svajonė. Groti trimitu buvau bandęs kiek anksčiau, bet nežinojau, ką tiksliai su juo daryti. O po šio įrašo užsinorėjau groti klasikiniu trimitu. T. Dokschitzeris buvo mano įkvėpėjas ir yra vienas iš labai retų klasikinių trimitininkų, kurių įrašų klausydavausi tiesiog dėl malonumo.“
Susiję straipsniai
Paklaustas, kas labiausiai įsiminė T. Dokschitzerio grojime, žymusis trimitininkas įsitikinęs: „Jo labai nuoširdus muzikavimas. Nors tada dar nebūčiau galėjęs nusakyti žodžiais, bet tai iš karto palietė mano širdį. Jei bandyčiau analizuoti jo grojimą dabar, sakyčiau, kad muzika jam buvo pirmoje vietoje, svarbiau už patį grojimą trimitu. Bent jau man taip atrodė. Manau, kad tai svarbiausia, nes galų gale instrumentas – kad ir koks jis bebūtų – tėra tik instrumentas. Tai tik išraiškos priemonė“, – sako S. Nakariakovas.
Per savo gyvenimą S. Nakariakovui teko sutikti T. Dokschitzerį keletą kartų tik, deja, niekada neteko girdėti jo grojant gyvai. „Pirmą kartą jį sutikau būdamas dešimties, – pasakoja S. Nakariakovas. – Su tėvu atvykome jo aplankyti į Maskvą, prisimenu, kad grojau jam jo bute. Jis man davė keletą patarimų ir padovanojo savo vinilinę plokštelę su autografu, po daugelio metų gavau dovanų dar vieną. Kai man buvo apie dvidešimt ir jau gyvenau Prancūzijoje, atvykau į Vilnių koncertuoti, o jis atėjo pasiklausyti į repeticiją, nes buvo pažįstamas su lietuvių dirigentu Sauliumi Sondeckiu, su kuriuo daug grojome. Prisimenu, kaip jaudinausi, pamatęs salėje sėdintį T. Dokschitzerį. Paskui turėjau progą su juo truputį pasikalbėti. Kartu vakarieniavome, turėjome labai įdomų pokalbį apie aranžuotes, nes jis jų yra sukūręs itin daug. Tai buvo labai įsimintina.“
S. Nakariakovas sako, kad pradėjęs groti trimitu negalvojo nei apie karjerą, nei apie tapimą garsiu. „Tiesiog norėjau gerai groti ir turėjau tikslą – groti. Tada turbūt galvojau, kad noriu groti kaip T. Dokschitzeris. Mano tėvas, kuris pats buvo fortepijono mokytojas, daugelį metų repetuodavo su manimi namuose du kartus per dieną. Vienu metu jis suprato, kad sulaukiu daug dėmesio – visi muzikantai mane labai giria, jis mato publikos reakciją. Tad kažkaip tuo patikėjo ir metė darbą, kad galėtų daugiau laiko skirti man“, – pasakojo S. Nakariakovas.
Tėvo pastangos pasiteisino – sūnus buvo tikras vunderkindas. Šešerių metų pradėjęs mokytis groti fortepijonu, S. Nakariakovas trimitą į rankas paėmė būdamas devynerių, o dešimties jau koncertavo kartu su simfoniniu orkestru – grojo Alexanderio Arutiuniano Koncertą trimitui, repetavo Josepho Haydno Koncertą trimitui ir Jeano Baptiste’o Arbano „Venecijos karnavalą“. Kai sulaukęs vienuolikos S. Nakariakovas laimėjo suaugusiųjų pučiamųjų instrumentų konkursą, jaunajam trimitininkui atsivėrė kelias į tarptautinę karjerą. Sovietų Sąjungoje gimęs ir 1991 m. su šeima į Izraelį išvykęs gyventi S. Nakariakovas 13-os metų pirmąkart buvo pakviestas koncertuoti Vakaruose – Suomijoje ir Prancūzijoje.
Darant tarptautinę karjerą, reikėjo plėsti ribotą klasikinio trimito repertuarą, tad jo tėvas ėmėsi rašyti aranžuotes. „Tokie didieji kompozitoriai kaip Robertas Schumannas ar Johannesas Brahmsas trimitininkams nerašė. Jie būtų rašę, jeigu trimitas tuo metu būtų buvęs toks pat svarbus kaip smuikas ar fortepijonas. XVIII–XIX amžiuje kiekvienas miestas turėjo orkestrą. Šiandien jei nori groti, suburi roko grupę – tuo metu taip buvo su orkestru“, – pasakoja S. Nakariakovas.
Paklaustas, ar turi atradęs efektyviausią repeticijų metodą, S. Nakariakovas sako: „Kai buvau jaunesnis, repetuodavau du kartus per dieną, kol supratau, kad tai – ne pats geriausias sprendimas, nes man reikėjo ilgesnės pertraukos tarp repeticijų sesijų. Todėl nusprendžiau geriau groti ilgiau, bet vieną kartą. Dabar praktikuodamasis nedarau daug pertraukų, nes per koncertus ar repeticijas nebūna galimybių ilsėtis, kada norisi. Turiu būti pasiruošęs intensyviam grojimui. Iš esmės dabar tai labiau panašu į sprintą, o ne į ilgas distancijas. Taip pat pradžioje buvo laikotarpis, kai turėjau rimtų ištvermės problemų. Tam tikru metu tiesiog per daug grojau, turėjau per daug ką tobulinti, nebuvau pakankamai disciplinuotas ir pernelyg troškau bandyti groti aukštas natas ne taip, kaip reikėtų. Patekau į bėdą, nes vis tiek turėjau koncertuoti ir, deja, uždirbti pinigus. Turėjau labai atsargiai planuoti savo repeticijų laiką ir būtent dėl to labiausiai kovodavau su tėvu, nes man trūko kantrybės daryti pakankamai ilgas pertraukas. Galiausiai ėmiau groti su laikmačiu. Bet, kaip sakydavo mano tėvas, kuris mokė mane praktikuotis, nėra universalaus vaisto visiems. Tai labai asmeniška, ir sunkiausia rasti būtent tai, kas tinka tau. Tam pirmiausia reikia žinoti, kuria kryptimi nori judėti.“
Nors klasikinė muzika S. Nakariakovą lydi nuo vaikystės, žymusis trimitininkas neabejingas džiazui. „Mano tikrasis susidomėjimas džiazu prasidėjo nuo Mileso Daviso. Pamenu pirmąjį įspūdį, kurį man paliko jo grojimas. Pirmą kartą išgirdau jo įrašą „Bags’ Groove“, tuo metu apie M. Davisą dar beveik nieko nežinojau ir pagalvojau: „Kažkas groja nešvariai ir net nesivargina naudoti kondensato vožtuvėlio.“ Tada dar gyvenome Sovietų Sąjungoje ir kažkas iš Amerikos parvežė du 9-ojo dešimtmečio M. Daviso albumus „Tutu“ ir „Amandla“. Prisimenu, tai buvo labai juokinga: klausydavausi albumų ir galvodavau, kad man nederėtų jų mėgti, nes esu klasikinės muzikos atlikėjas, o čia viskas neteisinga. Bet ši muzika mane pagavo kaip narkotikas, ir ėmiau jos klausytis vis daugiau. 1991-aisiais, kai M. Davisas mirė, per radiją skambėjo daug jo muzikos. Tuo metu jau gyvenome Izraelyje. Tada įsirašinėdavau M. Davisą iš radijo į kasetes, o per jo muziką atradau daugybę kitų puikių muzikantų ir albumų“, – pasakoja S. Nakariakovas.
Paklaustas, kaip pasikeitė per savo karjeros metus, S. Nakariakovas atsako: „Tikrai daugiau žinau apie muziką, apie gyvenimą. Tikrai daug labiau jaudinuosi scenoje. Tikrai jaučiu muziką kitaip. Turiu pasakyti, kad dar tiek daug galima atrasti. Ir kartu gailiuosi, kad anksčiau nepažinojau kai kurių šiandien man žinomų muzikantų ir nebuvo tekę girdėti kai kurių įrašų, kuriuos žinau dabar, nes anuomet tai būtų padėję man sparčiau tobulėti muzikine prasme. Tačiau iki šiol jaučiuosi labai laimingas, kad gyvenimas mane atvedė ten, kur esu, – visiškai sąžiningai galiu tai pasakyti.“