Pirmą kartą su S.Glinskiu Lietuvos nacionaliniame dramos teatre susitikome 2005 metais, kai jį, tuomet dar Vilniaus dailės akademijos Fotografijos ir medijos meno programos studentą, režisierius Jonas Vaitkus pakvietė į spektaklio „Demonai. Nelabieji. Apsėstieji. Kipšai“ kūrybinę grupę.
Šiame spektaklyje ekranas puikiai įprasmino subtilius pokalbius ar slaptus personažų susiėjimus. Teatro ir vaizdo projekcijų derinimas šiame spektaklyje buvo panaudotas pirmą kartą. Tuomet teatro pasauliui dar nežinomas jaunas žmogus šalia visada maksimumo reikalaujančio J.Vaitkaus ne tik puikiai atliko savo darbą, bet ir tapo atskiru spektaklio personažu – viską fiksuojančiu Paparacu.
Per dvidešimt dvejus metus S.Glinskis nufilmavo ne vieną vaidybinį filmą, trumpametražius projektus ir reklamas. Už operatoriaus darbą K.Kaupinio filme „Nova Lituania“ (2019 m.) apdovanotas Sidabrinės gervės ir LAC „Ąžuolo“ apdovanojimais. „Badautojų namelis“ (2024 m.) yra jo antrasis ilgametražis filmas.
S.Glinskis – vienas kino gamybos įmonės „Čiobreliai“ įkūrėjų. Šiuo metu yra LMTA Nacionalinės kino mokyklos (KIMO) docentas ir vadovauja operatorių kursui.
Kalbamės su S.Glinskiu apie spektaklio „Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istoriją“ kūrimą.
D.Matvejevo nuotr.
– Kaip jaučiatės iš kino vėl grįžęs į teatrą?
– Smagu sugrįžti. Pamenu, dar besimokant Dailės akademijoje J.Vaitkus pasikvietė į „Demonus“. Kai K.Kaupinis užsiminė, kad šiame teatre kurs spektaklį, atsirado ir mano slapta viltis. Gal šis noras ir padėjo sugrįžti į šį teatrą.
O žiūrint paprasčiau, Karoliui tiesiog reikėjo tarpininko – žmogaus, kuris yra dirbęs teatre ir žino, kaip panašioje situacijoje (taip buvo ir 2020 m. Łukaszo Twarkowskio „Respublikoje“) tinkamiau, kinematografiškiau sustatyti kameras. Reikėjo kino žmogaus, galinčio greičiau komunikuoti su teatro aplinka.
– Kokį teatrą radote po pertraukos?
– Nuo „Demonų“ laikų įvyko didžiulių pokyčiųi. Personalo keturis kartus daugiau: už scenos ir aplink sceną – vien jauni, aktyvūs, į savo darbą nevaldiškai žiūrintys žmonės, bent jau kiek matau. Nereikia didelės motyvacijos, nekliūna koja už kojos, dirba neatžagariomis rankomis.
Akivaizdu, per dvidešimt kelerius daug kas pakito. Ir, aišku, tai padeda sparčiai judėti į priekį. Gal ir Karolis teatrui įdiegs daugiau struktūros, nes kine viskas labiau struktūrizuota. Ten nėra tiek daug pertraukų, kiek teatre.
– Kaip vertinate naująjį kūrinį? Dėl ko „Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“ šiandien reikalingi?
– Karolio matymas – labai aiškus. Jis žino, kas ir kaip turi būti. Ką papildomai pamatau, pasidaliju. Jeigu tinka, jis sako „gerai, darom taip“. Jeigu netinka, vadinasi, netinka. Scenografija yra svarbiau už vaizdo projekcijas, o turinį visiškai valdo Karolis.
Iš esmės vyksta vadybos darbas: turiu vienam ar kitam pasakyti, ką pastumti į kairę, kokį kadrą apkirpti ar kitaip kamera sukomponuoti kadrą. Koks mano darbas kine, panašiai toks ir čia – turiu suvienyti žmones.
– O koks kūrybinis indėlis?
– Priklauso, su kuo dirbi. Jei tik su scenografe ir režisierius beveik nesikiša (taip buvo dirbant su J.Vaitkumi, Gyčiu Padegimu), tada atsiveria vaizdiniai, pasauliai, tada vyksta tikrai kūrybinis darbas, o dirbant su Karoliu – jis žino, ką daro, ir reikia tik padėti. Nors ne ant milimetrinio popieriaus viską subraižęs, bet labai panašiai – kiekvienas žingsnis apskaičiuotas. Tik taip – netuščiažodžiaudamas, daug neieškodamas – per trumpą laiką gali pasiekti norimo rezultato.
Susiję straipsniai
– Kokie režisieriaus skirtumai teatre ir kine?
– Stebėdamas Karolį matau, kad teatre jis labiau atsipalaidavęs. Gal dėl to, kad yra savo stichijoje. Gal dėl to, kad teatre mažiau „departamentų“. Kine per minutę užduodama penkiasdešimt klausimų ir tu į juos turi atsakyti. Teatre – vienas du klausimai arba jų apskritai nėra. Kiekvienas pasidavęs laiko srautui. O Karolis tą srautą labai gerai valdo.
– Kuo K.Kaupinis skiriasi nuo kitų sutiktų režisierių?
– Labai gerbiu jį kaip žmogų. Kad ir ką jis darytų, yra prasminga, ir ne siaurame rate, o globaliai. Prisidėti prie tokių darbų yra pareiga. Jeigu negaliu kitur prisidėti – prie jo politinės, gyvenimiškos veiklos, tai prisidedu bent jau prie kūrybos, kurioje politinė pusė taip pat labai svarbi.
– Rodos, ne taip seniai į teatrą gan dažnai užsukdavo jūsų dėdė – dramaturgas Juozas Glinskis. Prisimenu jį kaip labai įdomų žmogų. Su jo dramaturgija užaugo ne tik mano karta, bet ir dar vyresni. Kaip jis gyvena šiandien?
– Dėdė – jau tikrai garbaus amžiaus žmogus, spalį jam sukaks devyniasdešimt treji; jis mažai juda, bet viską dar gerai prisimena... Labai svarbu, kad aplink tokius žmones burtųsi artimieji, juos lankytų, bendrautų.