Pagrindinė veikėja – jauna moteris Jerma, kurią kankina tuštuma, prasmės stygius, socialinė stigma – bevaikė santuoka. Jermą spektaklyje vaidina aktorė Eglė Špokaitė, su kuria ir kalbėjomės apie personažo vidinį pasaulį, konfliktą, o ir jos vaikystę, motinystę, kuri, anot pačios aktorės, ją pačią labai pakeitė. E. Špokaitė 2009-aisiais baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, užsiima edukacine, pedagogine veikla, teatre yra sukūrusi per 30 vaidmenų.
– Kas tave formavo kaip žmogų? Sakoma, kad visi asmenybės raktai – vaikystėje...
– Formavimosi procesas nuolatinis – kai bandau pažiūrėti kiek atsitraukusi, pastebiu, kad nuolatinis kismas apskritai yra mano buvimo būdas. Sunku atskirti, kur ta riba, už kurios jau kažkas susiformavo ir nekinta.
Vaikystėje, ankstyvoje paauglystėje gyvenau statybose – tėvai statė namą, gyvenome pusiau įrengtame, nuolat kintančiame name. Gamta, pajūrio ir Dzūkijos smėlynai, ežerų, upių, jūros vanduo, kelionės automobiliu po Lietuvą, plaukimas į kitą upės krantą kartu su tėčiu, pianinas, palėpė su kalnais knygų ir žurnalų, močiutė, dviračiu veždavusi į sodą... Santykiai su seneliais, tėvais, broliu, vėliau ir sese – tarp mūsų 10 metų skirtumas. Juodas katinas irgi svarbus. Ilgai augau vienintelė mergaitė tarp bernų. Tai irgi turėjo reikšmės – karstytis, šaudyti iš lanko, nardyti, važiuoti dviračiu – daug kinetinės energijos. Nors tuo pačiu ilgėjausi ir kažko kito, vis užslinkdavo vienišumo dūmas. Apskritai, esu labiau vienišė, nei grupės žmogus.
Dar du svarbūs dalykai – kalnas ir beržas. Tėvų namas stovi ant kalno, pro langus matyti didelė erdvė, horizontas – tas platybės jausmas į mane yra įsėdęs. Blogai jaučiuosi tankmėje, nesvarbu, žmonių ar informacijos. O mano medis buvo beržas ant kalno. Lipdavau ir stebėdavau horizontą. Kartą, kai užtrumpino nauja skalbimo mašina, skuodžiau į jį slėptis nuo „sprogimo“. Buvo tik kelios žiežirbos, bet vaizduote niekad nesiskundžiau.
Susiję straipsniai
– O kas nukreipė į meno pasaulį? Kas pažadino menininkę?
– Paauglystėje atsirado svarbūs mokytojai – lietuvių kalbos ir muzikos. Paskui muzikos mokykla, apskritai muzika, gotų kultūra, juoda spalva, kuria galėjau išreikšti savo kitoniškumą. Dar vėliau daug įtakos darė aktorystės studijos, teatriniai džiaugsmai ir nusivylimai. Negaliu nepaminėti motinystės – manau, kad didžiausia mano transformacija susijusi su ja.
Nežinau, ar esu menininkė. Vis klausiu savęs, kas tai yra, ar turiu teisę save taip vadinti? Galbūt, jei turėtume minty gyvenimo būdą. Kiek save pamenu, visad norėjau daryti savaip, rasti drąsos savo istoriją papasakoti autentiškai. Paradoksalu, nes nemanau, kad esu drąsi. Matyt ši nuostata irgi yra viena iš svarbesnių būnant meno lauke.
Pasaulėžiūrai daug reikšmės turėjo močiutė – filosofiška, išmintinga, ji išmokė tokio nebuitiško buvimo. Tėvų entuziazmas gyvenimą kurti šeimai. Nepritapimas prie kitų skatino ieškoti autentikos. Pasaulio pažinimas, kelionės – ta pati platybė žvelgiant nuo kalno.
– Kas suvedė su Artūro Areimos teatru? Su Artūru esi daug dirbusi. Kas jus sieja? Vertybės? Teatro supratimas, estetika?
– Nėra jokios ypatingos istorijos – tiesiog 2014 metais jis pasiūlė nedidelį vaidmenį tuo metu statomame spektaklyje. Kodėl pasiūlė – nežinau, niekad ir neklausiau. Tiesiog dirbau ir tiek. O antras susitikimas įvyko po beveik dešimties metų, kai kūrėme spektaklį „Arti“.
Nežinau, ar galima sakyti, kad kartu dirbame daug. Šiuo metu – taip, bet vertinant visus dvidešimt metų, kuomet aktyviau ar su pertraukomis esu teatre – nemanau.
Svarbiausias dalykas visgi yra supratimas. Bent jau man. Ilgai repetuojant su įvairiais režisieriais manęs vis neapleisdavo jausmas, kad nuolat turiu įrodinėti, jog galiu vaidinti, esu verta būti scenoje, kad galiu būti aktore, esu pakankama. Turbūt tai susiję ir su mano įsitikinimais ar savybėmis, bet ir darbo metodai bei etika, neretai skatinusi tą ore tvyrančią grėsmę, kylančią iš režisieriaus galios pozicijų, mano, kaip aktorės, atžvilgiu.
Dirbdama su Artūru jaučiuosi priešingai – pakankama. Gal tai susiję ir su mano, kaip žmogaus ir aktorės, branda, gyvenimo patirtimi – nežinau. O gal visa tai iš tarpusavio supratimo. Turbūt tame žodyje telpa daug – ir estetika, ir teatro supratimas. Nesam apie tai labai daug kalbėję. Bet man su Artūru visad įdomu dirbti – kūrybinis procesas labai artimas.
– Kaip sekėsi savyje rasti Jermą? Kokia ji? Ar išties iš personažų galima šio to išmokti?
– Kiekvienas vaidmuo atveria kokias nors kertes, atidaro duris, kurios buvo uždarytos, apie kurias buvau pamiršusi, kurių vengiau. Vaidmens kūrimas tampa galimybe tyrinėti temą, savyje ieškoti jos atspindžių, aktualumo. Šia prasme – taip, iš kiekvieno personažo galima išmokti – atrasti naują požiūrį, pamatyti savo ribas, jas plėsti.
Nežinau, ar savyje itin stipriai tenka ieškoti Jermos – jos būvis nėra man tolimas ar nepažįstamas, gal net priešingai – kai kurie momentai netgi per arti manęs, tad svarbu, kad tas artumas neliktų tiesiog asmenine kančia, o pavirstų menine kalba. Kuriant vaidmenį reikšmingiausias man yra santykis su kitais veikėjais. Stebiu, koks ryšis, kokia energija kuriama su kiekvienu iš kolegų vaidinamu personažu – tai duoda žymiai daugiau nei išankstinės vieno ar kito personažo nuostatos.
– Kas buvo sunkiausia kuriant šį vaidmenį? Ir apskritai, kaip pati įeini į personažą, galbūt turi savo metodiką?
– Man svarbūs du segmentai – filosofija ir energija. Tai, kas slypi už/virš teksto ir mizanscenų, oras tarp eilučių, gyvybinė energija, kuri atsiranda ne iš intonacijų. Tekstas, scenos piešinys yra ir turi būti tikslus, bet įdomiausia – kas yra po visu tuo, kokia energijų kaita vyksta scenoje. Todėl man labai svarbūs partneriai – nemėgstu atsiribojusi susigalvoti liniją ir aklai ja keliauti, ieškau kito akių.
Stengiuosi pasitikėti savo kūnu – tai turbūt vienintelė mano „metodika“. Kai mokiausi magistro studijose, dėstytojas iš Belgijos pasakė, kad jam įdomus tas aktorius, kuris scenoje veikia kartu su gravitacija. Čia kalbama apie scenos esatį – kuomet žmogus scenoje yra be pastangos arba jos nematyti. Didžiausias uždavinys ir yra tas pastangas panaikinti, kad atsivertų filosofija. Kūnas mane veda ir į personažą – stebiu, kaip manyje atgarsį randa ir tema, kaip keičiasi judėjimas, balsas ir tuo pasitikiu. Esu stebėtoja, tad man reikia laiko sau ir nepamiršti, kad failai į kūną neįsirašo per penkias repeticijas.
O sunkiausia kūrybiniame procese – nebijoti. Apimties, temos ir savęs.
– Spektaklyje bevaikystės tema yra viena iš kertinių. Kaip žiūrėtumei į apsisprendimą neturėti vaikų, į demografinę krizę Lietuvoje, o ir visame Vakarų pasaulyje? Ar kaip visuomenė nesame papuolę į spąstus?
– Man asmeniškai esminė atrodo egzistavimo prasmės tema, siekis užpildyti vidinę tuštumą. Ryškus apleistos, uždarytos, stiprios savasties balsas, kuris nebeleidžia gyventi pagal nustatytus visuomenės algoritmus. Spektaklyje noras turėti vaiką atrodo labiau kaip kraštutinė priemonė, bet ne esminis troškimas.
Bet, žinoma, yra ir deklaratyvaus apsisprendimo neturėti vaikų, o tai labiau skamba kaip tam tikras pasiekimų visuomenės trendas, nei nuoširdi tiesa. Man atrodo, kad kiekvienas yra laisvas spręsti ir rinktis – turėti ar neturėti, vaikas neturėtų būti privalomas, kaip mokslas iki šešiolikos metų. Ir sąmoningai priimtas sprendimas turėtų būti gerbiamas. Lygiai kaip ir nusprendus jų turėti, derėtų prisiimti atsakomybę už pasirinkimą.
O tai, kad demografinė krizė gilėja, atskleidžia šiandienos nemalonias tiesas – eksponentiškai augančią vienatvę, negebėjimą kurti ryšio ir santykių, žmonių susvetimėjimą, vyriškumo krizę, išaugusią moterų nepriklausomybę ir stiprybę, pasaulio, kuris balansuoja ant išnykimo slenksčio, chaosą. Į tokią baugią sceną atvesti naują gyvybę – atsakingas sprendimas, tad nekeista, kad sunku jį priimti. Galima būtų galvoti, kad visokeriopa pažanga atveda į spąstus, kurių grobis – gimstamumas, tačiau iš kitos pusės – tai viso modernybės kismo pasekmės.
– Minėjai, kad tavo gyvenimą labai pakeitė motinystė. Kaip būtent? Kodėl? Kas buvo netikėta?
– Taip, aišku, pakeitė – teko pačiai pagaliau suaugti. Ir aišku, tai įvyko ne iš karto, tai supratau ne iškart vaikui gimus. Visiškai sutinku su pjesės veikėjos sakoma mintimi, kad vaikas parodo, ko neturi, kas neveikia, ką reikia keisti. Jei sąmoningai priėmiau sprendimą tapti mama, esu atsakinga už naujo žmogaus gyvenimą, bent jau iki pilnametystės, o mano atsakomybė – visų pirma pamatyti savo nefunkcionuojančias ar prastai veikiančias „dalis“ ir jas keisti. Turbūt tai ir buvo netikėta – pamačiau, kiek daug nežinau, nemoku, bijau, vengiu, ir tai priimti, augti kartu su vaiku.
– Kas turėtų ateiti žiūrėti šio spektaklio? Ar turėtų kažkaip iš anksto tam pasiruošti?
– Visi, kam atrodys aktualu ir įdomu. Turbūt pasiruošimas yra individualus poreikis – vienam reikia, kitam visai neaktualu. Bet atviras ir atidus žvilgsnis, manau, labai reikalingas. Kaip ir nusiteikimas keliauti kartu su istorija.
* * *
Kūrybinė komanda: režisierius, scenografas ir adaptacijos autorius – Artūras Areima; kostiumų dailininkė – Valdemara Jasulaitytė; šviesų dailininkas – Julius Kuršys; kompozitorius – ? (Monika Poderytė); režisieriaus padėjėja – Eglė Kuzienė. Vaidina: Eglė Špokaitė, Eglė Grigaliūnaitė, Juliana Volodko, Liuda Gnatenko, Artur Svorobovič, Aleksandr Kanajev, Viačeslav Lukjanov. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba
„Jerma“ – tai Vilniaus senojo teatro ir VšĮ „Artūro Areimos teatras“ bendradarbiavimo rezultatas.
Plačiau apie spektaklį čia.