Išgyvenęs sveikatos krizę, G.Mahleris toliau eina svajonių pareigas – dirba Vienos valstybinio operos teatro direktoriumi ir vadovauja Vienos filharmonijos simfoniniam orkestrui. 1901 m. tampa lemtingi ir asmeniniame gyvenime – kompozitorius sutinka savo būsimą žmoną Almą Schindler, kurią po metų veda, o Alma jau laukiasi pirmojo judviejų kūdikio.
Kaip šie G.Mahlerio gyvenimo įvykiai atsispindi simfonijoje ir kokia ji yra muzikine prasme, kalbamės su maestro G.Rinkevičiumi.
— Maestro, gal galite šiek tiek atskleisti G.Mahlerio Penktąją simfoniją: koks tai kūrinys?
— Nors su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru jau esame atlikę visų G.Mahlerio simfoninių kūrinių ciklą, man vis norisi sugrįžti prie tokio genialaus ir tiek daug aprėpiančio kompozitoriaus. G.Mahleris rašė, kad sukurti simfoniją jam reiškia sukurti visą pasaulį.
Koks yra Penktosios simfonijos pasaulis? Tai savo apimtimi didelė simfonija, trunkanti daugiau nei valandą. Šioje simfonijoje, kaip ir pasaulyje, yra labai daug visko. Man atrodo, svarbiausia ne skaityti apie simfoniją, o patiems ateiti pasiklausyti ir pajausti, kas tai yra.
Dažnai būna, kad žodžiais daug ką galima pasakyti, o pajausti muzikos dvasią skirtingiems žmonėms duota skirtingai. Geniali simfoninė muzika tuo ir graži, kad kiekvienas žmogus ją jaučia visiškai individualiai. Ne objektyviai, o tik subjektyviai, per jausmus.
Susiję straipsniai
Mano požiūriu, Penktoji simfonija yra nuostabi. Nuo pat pirmos iki paskutinės natos ten nėra nieko beprasmiško. Kaip ir pasaulyje, joje nėra tik juoda ir balta, joje – be galo daug skirtingų spalvų.
Pirmoji dalis prasideda gedulingu maršu, kuris kartais pereina į keistai linksmą muziką, susipinančią su šokiu ir netgi pasityčiojimu iš paties gedulingo maršo. Pirmoji ir antroji dalis beveik susijungusios į vieną, tik antrojoje vyksta labai dideli dramatiniai susidūrimai ir kovos.
Trečioji dalis – Scherzo – jau groteskas nuo ypatingo džiaugsmo iki perdėtai ekspresyvios, netgi šiek tiek nestabilios ekstazės.
Aišku, negaliu nepaminėti Ketvirtosios dalies – Adagietto, nes tai yra viena iš intymiausių ir lyriškiausių dalių pasaulio simfoninės muzikos istorijoje, nors ją atlieka tik styginiai ir arfa. Apie Adagietto tiek daug parašyta, tiek daug režisierių ją panaudojo savo filmuose ir spektakliuose, tiek daug žmonių, net ir nesidominčių simfonine muzika, yra ją girdėję, bet nuo to savo šventumo ir lyrikos, savo grožio ir melodingumo ši muzika tikrai nepraranda.
Penktoji simfonija baigiasi labai džiaugsmingu finalu. Ji tarsi pasako pasauliui: „O vis dėlto aš tikiu. Tikiu, kad gėris laimės.“ Tai iš tiesų labai optimistinė simfonija, nors ir prasideda gedulingu maršu.
— Tai – ne vienintelė simfonija, kurioje G.Mahleris naudoja groteską. Kuo svarbi ši išraiškos priemonė?
— Taip, groteskas yra vienas labai stiprių elementų G.Mahlerio simfoninėje muzikoje. G.Mahleris – tai vėlyvasis romantizmas, kuris jau veda į ekspresionizmą, o groteskas yra ekspresionizmo dalis. Manau, kad šiuo atveju groteskas yra grimasa.
Mūsų pasaulyje yra labai daug grotesko, ir tas groteskas muzikoje žmones priverčia susimąstyti: kas gali išgelbėti šį pasaulį? Richardas Wagneris ir G.Mahleris muzikoje yra tikri antipodai, bet nuo to jie ne mažesni genijai.
Kas gali išgelbėti pasaulį R.Wagnerio „Parsifalyje“? Užuojauta. O G.Mahlerio pasaulyje būtent groteskas sukelia užuojautą. Tai tarsi kategorijų pasikeitimas, kai kažkas gero gali įgyti visai kitokį – blogio veidą.
— Kokią vietą Penktoji simfonija užima G.Mahlerio kūryboje?
— Tai kur kas sudėtingesnė muzika negu Pirmojoje ar Antrojoje simfonijoje. Tačiau kartu Penktoji simfonija nėra tiesiog pereinamasis momentas. Kiekviena G.Mahlerio simfonija yra atskiras pasaulis, tad ir Penktoji yra tiesiog kitokia. Žodžiais tai perteikti be galo sunku, todėl ir sakau – netikėkite nei dirbtiniu intelektu, nei muzikologais. Ateikite, išgirskite ir pajauskite, ką norėjo pasakyti G.Mahleris.
— Kokius iššūkius šis kūrinys kelia jums, kaip dirigentui, ir visam orkestrui?
— Visus įmanomus. (Šypsosi.) Tai iš tiesų sudėtinga simfonija. Mes nemažai jau esame repetavę, bet tai yra muzika, kurios atlikimą visada galima tobulinti.
— Kuo skiriasi diriguoti G.Mahlerio muziką?
— Tai yra kita stilistika ir reikalingas kitas požiūris į visą kūrybą. Kompozitoriai yra labai skirtingi, bet žmogaus jausmai – tie patys. Stiliaus suvokimas, supratimas ir perteikimas publikai per orkestrą priklauso nuo dirigento išsilavinimo ir orkestro muzikantų sugebėjimų.
Aišku, vienus dalykus akcentuočiau Johanno Sebastiano Bacho muzikoje ir visai kitus – diriguodamas G.Mahlerį.
— Baigiant norisi paklausti, jeigu reikėtų keliais žodžiais apibūdinti Penktąją simfoniją, kokie jie būtų?
— Tai sunkiausias klausimas – keliais žodžiais apibūdinti G.Mahlerio pasaulį. Pasakyčiau taip: viso pasaulio neįmanoma apibūdinti keliais žodžiais.